17:36 Kai mintyse pasėjam sėkla | |
 Ar niekada nebuvo taip, kad kažkada, kieno nors ištarta frazė be perstojo sukosi galvoje ir nejučia tapo viso gyvenimo palydove? Aš tai vadinu sėkla, kurią „pasėjus" kito žmogaus galvoje ji išdygsta ir užvaldo mintis.. Tiesa, yra sąmoningi ir nesąmoningi „sėjimai", jei tikimės įtikinti žmogų savo tiesa, mes sąmoningai stengiamės „pasėti" savo minčių sėklą jo mintyse, kuri po kiek laiko, giliai užsifiksavusi žmogaus sąmonėje duos laukiamų rezultatų. Šią metodiką labai plačiai taiko reklamų kūrėjai, pardavėjai, kai norima pirkėjui parduoti produktą, prieš tai jam parodant iki tol galbūt pirkėjo nesuvoktą, egzistuojančią problemą ir čia pat, pasiūlyti sprendimą – žinoma, šiuo atveju spendimas, reklamuojama prekė. Kitaip tariant, sąmoningi „sėjimai" sėkmingai taikomi marketinge. Visai kitaip yra su nesąmoningais „sėjimais". Kai savo pavyzdžiu, patirtimi, nesąmoningai perteikiame kitam žmogui savo mintis ir jį „užkrečiame" jomis. Tai lyg liga, išplintanti kito žmogaus mintyse ir nejučia jį užvaldanti. Juk ne be reikalo sakoma, kad su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi. Iš tiesų, „sėjimo" formų yra labai daug ir įvairių formų. Kartais net nesuvokiame, kad pasigavę kokią nors mintį ar idėją, staiga pradedame ja gyventi ir kvėpuoti. Tai gali būti ne vien teigiama patirtis. Akivaizdus pavyzdys yra aforizmai, metaforos, senos ir gerai patikrintos tiesos, juk ne be reikalo sakoma, kad... ir tas žodelis „ne be reikalo" mumyse užaugina pasitikėjimą tais tariamai teisingais žodžiais ir pradedame jais tikėti, - o kaip mūsų draugų įtaka mums? Ji dar stipresnė, kai draugai savo gyvenimo pavyzdžiais ar požiūriu pasidalina su mumis. Niekada nepamiršiu vieno draugo pasakytos frazės apie draugus (apskritai): draugai toks reikalas, kad kai jų reikia, tai visada gali susirasti. Tuo metu man tai atrodė kvaila frazė, tačiau bėgant metams mane ši mintis užvaldė, ir ne dėl to, kad man draugų nereikėtų, ar aš nenorėčiau su jais bendrauti, tiesiog keičiasi ir pats mano gyvenimas ir jo prioritetai, o juk iš tiesų, metams bėgant draugams galime skirti vis mažiau ir mažiau laiko. Mano draugas man perteikė savo mintis, požiūrį, pasakė vieną frazę prieš keletą metų, ir ši jo „pasėta" sėkla taip giliai įleido savo šaknis, kad šiandien aš esu linkęs sutikti su tuo metu kvailai nuskambėjusiomis jo mintimis. O kur dar kitos sėklos, kurių pilna kiekvieno mūsų pasąmonė? Taip jų aibės, vienas pavyksta identifikuoti, o kitos taip ir tūno mūsų galvoje, lyg puriame dirvožemyje ir laukia, kol pats likimas atsiųs ženklą, lyg vandens lašą, kuris įžiebs naują gyvybę ir leis naujai sėklai užvaldyti mūsų mintis. | |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |