Akropolis. Penktadienio vakarą vaikščiojau po batų parduotuves ir ieškojau sau žieminio apavo. Vienoje iš parduotuvių mano žvilgsnis užkliuvo už madingų, juodų žieminių batų, kurių kaina nesiekė net 400 litų. Juos apžiūrėjau, atsidusau ir padėjau brangenybes atgal į tą pačią vietą – tokios sumos išleisti batams negalėjau.

Pasukau išėjimo link, tačiau vos spėjau peržengti ribą, žyminčią parduotuvės teritoriją, kai apsauginiai varteliai, pranešantys apie vagystę, pradėjo švytėti ir cypauti taip, lyg aš būčiau kažką pavogęs. Nesupratau. Žingsnis atgal ir signalas nutilo. Vėl bandžiau palikti parduotuvės teritoriją, tačiau pasikartojo tas pats nemalonus garsinis ir šviesinis signalas. Nusišypsojau sau, atsisukau atgal ieškodamas apsaugos darbuotojo, tačiau jo kol kas nesimatė. Nusprendžiau susirasti parduotuvės darbuotoją ir jai gražiai paaiškinti apie susiklosčiusią situaciją, o tai padaręs kuo greičiau pasipustyti padus. Netoliese pamačiau viena dailią, smulkaus sudėjimo merginą, kuri iš visų jėgų stengėsi parduoti brangių batų porą pagyvenusiai moteriškei. Atsargiai priėjau prie jos ir pasakiau apie susiklosčiusią situaciją, tačiau ji mane kažkodėl visiškai ignoravo. Nieko tokio, nuėjau prie kitos, ši taip pat nekreipė į mane per daug dėmesio, atrodė, kad jos specialiai nenori su manimi kalbėtis. Tą vakarą jos dirbo dvi, abi buvo taip užsiėmusios, kad nesiteikė manęs net išklausyti. Stovėjau kaip įbestas viduryje parduotuvės ir laukiau. Nežinau ko laukiau, bet dar kartą žengti per piktai žybsinčius ir keistus garsus skleidžiančius apsauginius vartelius tikrai nenorėjau.

Praėjo gal dvidešimt minučių. Stoviniavau, trypčiojau viduryje parduotuvės taip ir nesulaukdamas jokio dėmesio. Jaučiausi tikrai keistai, man dar niekada taip nebuvo nutikę. Pyktelėjau, kad veltui gaištu laiką, todėl nieko nelaukęs išėjau iš parduotuvės, nors puikiai girdėjau, kaip už manęs pradėjo kaukti signalizacija, tačiau aš nesustojau, neatsigręžiau atgal. Akimirka, kita ir prie manęs atsidūrė du apsaugos darbuotojai, paėmė už rankų ir nusivedė... bandžiau, tikrai bandžiau apsaugos darbuotojams pasakyti, kad aš nieko nevogiau, nieko nepadariau, kad tai tik nesusipratimas, bet manęs niekas neklausė. Po kelių minučių dramatiška „nusikaltėlio" sulaikymo operacija pasibaigė apsaugos darbuotojų patalpose. Pasodino mane ant kėdės vidurį tamsios patalpos ir pradėjo klausinėti, kodėl aš taip ilgai stoviniavau viduryje parduotuvės ir niekur nėjau, koks mano planas ir ką aš pavogiau ar ką ketinu pavogti. Prisiekinėjau, kad nieko nevogiau, kad tai tik nesusipratimas, kad nežinia kodėl parduotuvės signalizacija pradėjo kaukti vos spėdavau prisiartinti prie išėjimo, tačiau jie netikėjo. Mane apieškojo, apčiupinėjo kiekvieną mano kūno centimetrą, dar kartą atidžiai peržvelgė nufilmuotą medžiagą ir nieko įtartino neradę, galų gale paleido.

Vakaras man buvo jau sugadintas. Išėjau iš Akropolio apsaugos darbuotojų patalpų ir patraukiau į kitą prekybos centro pusę – ten buvau palikęs savo automobilį. Nedrįsau daugiau užeiti nė į vieną parduotuvę, tačiau negalėjau praeiti pro Zara drabužių parduotuvę, juk mane visada domino naujausios mados tendencijos. Nieko naujo ir ypatingo nepamatęs, pasukau išėjimo link... vos tik praėjau apsauginius vartelius vėl išgirdau taip gerai pažįstamą cypsėjimą. Nustėrau. „Gyvo manęs nepaimsite!.." – tariau sau mintyse ir šį kartą aš jau nebesukau atgal į parduotuvę, neieškojau pardavėjų, nestoviniavau lyg paskutinis asilas viduryje parduotuvės, o kiek įmanoma greičiau pasileidau išėjimo link – tokio pat pažeminimo antrą kartą nusprendžiau nepatirti.– Visa laimė, kad šį kartą manęs niekas nesistengė sulaikyti...