21:54 Gal tiesiog geriau parūkyti žolės? | |
 Ne pirmą kartą tenka įsitikinti, kad vienos teisybės nėra. Viskas taip stipriai paremta žmonių subjektyvia nuomone ir mintimis, kad stengtis kažką pakeisti kartais yra tiesiog neįmanoma. Kita vertus, o ką ir vardan ko keisti? Gal iš tiesų geriausiai nieko nedaryti ir tiesiog plaukti pasroviui? Kur tikra tiesa ir tikri atsakymai į tuos klausimus, kuriuos kasdieną keliame sau? Ne, net nesvarbu kokia klausimo esmė, jei nėra teisingo atsakymo, nėra prasmės kelti klausimo. Galime galvoti, kad esame pasaulio valdovai, prezidentai, ar kas tik norime, nuo to mūsų tikslas, vaidmuo gyvenime, kaip egzistencijos kelyje, nesikeičia. Iš tiesų, ar mūsų minčių subjektyvumas yra toks stipriai subjektyvus, kad staiga vieną dieną pradėtumėme tikėti viskuo, ką sukuriame savo vaizduotėje? Taip, abstraktu, labai abstraktu – o dabar tiesiog paklauskime savęs kuo esame? Kuo esame prieš savo viršininkus, valstybės vyrus, galų gale kuo esame prieš gamtos stichiją? Niekas, nulis. Taip, didelis apvalus nulis – tebūnie būsime didesni už kitus, tebūnie būsime geresni už kitus, tačiau kas nuo to pasikeis? Kažkodėl ciniškai žvelgiu į daugelį dalykų vykstančių ne tik mano, bet ir kitų žmonių gyvenimuose. Juk tikrosios tiesos ieškojimas ir kapstymasis savo smėlio dėžėje dar nedavė lauktų rezultatų, nors, šiuo atveju, kas yra rezultatas? Galų gale, net ir šių minčių dėstymas asmeninėje svetainėje tėra tik lašas savirealizacijos vandenyne. O ko reikia iš tikrųjų? Ar jausmas, kad esu laimingas yra siekiamasis Olimpas? O gal tiesiog geriau parūkyti žolės, prisiliuobti alkoholio ar dar kokio kitokio, smegenis paralyžiuojančio šlamšto ir staiga suvokti, kad tai yra gyvenimo džiaugsmas? Gal tikrai? Taip, kartais bangos labai stipriai muša į krantą, dar dažniau talžo uolas, o kartais, lyg ramus ežeras tas gyvenimo vandenynas kviečia paplaukioti valtele. Ne, valtelė ne didelė, ji net ne medinė, ji popierinė, - aš drąsiai su ja išplaukiu į atvirus vandenis, išplaukiu vienas, šypsodamasis ir kupinas vilčių pasiekti tą taip išsvajotą krantą, salą kurioje manęs laukia nerūpestingas gyvenimas ir ramios naktys – puikiai žinau, kad pasiekęs tą krantą niekada daugiau nebegrįšiu atgal, bet... vandens stichija nenuspėjama, laivelis net neturi dugno, o aš bandau tikėti, kad tai mano mažasis laivelis, kad tai jis mane nuplukdys ten, kur jau seniai svajoju atsidurti... o kad būtų taip viskas paprasta. | |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |