23:32 Deginti ar nedeginti? | |
 Santykiai tarp žmonių, mūsų kiekvieno sąmoningas pasirinkimas kaip gyventi ir su kuo bendrauti turi didelę įtaką mums. Taip, svarbiausias ir pats svarbiausias visa ko centras esame mes, tikrasis aš, tad tikrieji santykiai su savimi yra lyg perkelta projekcija į mūsų santykius su kitais. Vieną dieną ieškome bendravimo, o kitą jau bėgame nuo viso pasaulio siekdami sąmoningos vienatvės, vieną dieną siekiame lyderystės, o kitą ignoruojame viską ir visus.Kartais atrodo, kad nuoseklumas – kelias į sėkmę, tačiau kelias tik tada tiesus, kai aiškiai matomas. Jei nežinome, kur ir kada norime atsidurti, bet koks blaškymasis niekur nenuves. O kaip santykiai su aplinkiniais? Kas jei vieną dieną supranti, kad kažkada buvęs geras tavo draugas geriausiu atveju tampa tik geru pažįstamu, o praėjus tam tikram laikui jis išvis dingsta iš tavo gyvenimo. Kodėl? Jei siekiame populiarumo, pripažinimo ar bendravimo, mes tiesiog tai ir darome, be kompromisų, be atidėliojimų ir be blaškymosi. Jei visą savo gyvenimą skiriame antrai savo pusei, šeimai, darbui, draugai ir bendravimas tampa lyg ir nebereikalingi... nebent tik tiek, kad būtų su kuo išgerti, pasėdėti ar kitaip patenkinti savo pačius primityviausius bendravimo su aplinka poreikius. Bet tas bendravimas, tas tikrasis bendravimas, kai įsileidi kitą žmogų į save ir tas kitas žmogus įsileidžia tave, jis lyg ir kažkur dingsta, jis kažkur dingo. O kodėl? Nes pradedi suprasti, kad kiekviena tavo asmeninio gyvenimo detalė yra per daug svarbi, kad ja galėtum dalintis su kitais, kita vertus, šis procesas nėra įmanomas, jei kitas žmogus neatsako tuo pačiu. O kiek žmonių, ne, kiek draugų yra šiandien pasiryžę atverti savo vidinį tikrąjį aš ir kaip kadaise susėsti ir pasikalbėti, nuoširdžiai pasikalbėti? Susimąstau... skaičiuoju... vienos rankos, vieno piršto ir to per daug. Ar tai dėl to, kad aš nenoriu, ar dėl to, kad kiti nenori dalintis vidiniu pasauliu su manimi? Bet ar tai problema? Būsiu cinikas, atsakysiu, o kam man to reikia? Taip, šiandien man to nereikia, nes sėdžiu su dideliu pilvu ant sofos ir mano gyvenimas man yra nuostabus. Mane tenkina dabartinė jo būklė, o jei ir netenkina, tai ne tiek, kad aš labai dėl to jaudinčiausi. Aplinka, draugai... hmm... ar aš jiems rūpiu? Ar jie rūpi man? Taip. Tikriausiai. Bet dėl visa ko, neduokite man į rankas kalašnikovo... | |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |