19:52 Benamio valkatos istorija | |
 Nuošalus Vilniaus miegamasis rajonas, pigių maisto prekių parduotuvė, aplink kurią ir kurioje sukiojasi asocialūs asmenys, beveik niekada neišsiblaivantys ir į gyvenimą žvelgiantys lyg per iškreiptą degtinės butelio dugno stiklą. Jų ne vienas, dažnai jie stoviniuoja būriais, po keletą ir rezga planus kaip, kur ir su kuo išlenkti vieną kitą alkoholio stiklelį. Gyvenimas paprastas, poreikiai ir troškimai primityvūs ir paprasti, dienos bėga viena po kitos, nėra skirtumo kuri savaitės diena, nes žodis „darbas" jų žodyne neegzistuoja, tad ir savaitės dienos turi nelabai didelę reikšmę, nors... penktadienis yra ta diena, kurią visada reikia atšvęsti susipilant į bebaigiantį susidėvėti organizmą dvigubą dozę alkoholio, o lytis... šiuo atveju neturi jokios didesnės reikšmės, jei priklausai tai, mėlynanosių, saulės ir vėjo nugairintų ir ištinusių veidų klasei, tai priklausai, esi vienas iš jų. Jei prisidirbai, būk tikras, kad gausi „į dūdą", o ar esi vyras ar moteris, koks skirtumas, juk išgėrus ne tik žemė siūbuoja, bet ir pasaulis tampa lyties neturinčių asmenų visuma. Mums, bent kiek blaiviau žvelgiantiems į pasaulį žmonėms, kelia šiurpą, nepasitikėjimą ir baimę tie asocialūs žmonės, kuriuos vadiname valkatomis, narkomanais, alkoholikais ar tiesiog konteineriuose besirausiančiais „bomžais". O kaip manote, ar jie daug kuo skiriasi nuo mūsų? Atsakysite, kad taip, tačiau neskubėkime... juk kažkada jie buvo tokie patys vaikai, paaugliai, kaip ir mes, juk jie negalvojo, kad jų gyvenimas bus toks, koks yra šiandiena, juk neplanavo savo dienas leisti prie konteinerių ar miegoti patvoriuose, laiptinėse – ne, jie to nenorėjo, sau nelinkėjo ir neplanavo, bet vis dėl to, kodėl nutiko taip, kaip nutiko, kodėl jie atsidūrė tokiame dugne? Vieniša moteris, motina, palikta vyro, vos sudurianti galą su galu, ji turi vienturtį sūnų, jis, atrodo normalus vaikas ir auga kartu su kitais. Mokykla, pirma, antra, devinta klasė, - vaikui sunkiai sekasi mokslai, jam rūpi tik pramogos ir draugai, dažnai vyresni. Jis nesugeba baigti aštuntos klasės, lieka antrus metus, vos ne vos įveikta dešimta klasė. Jaunuolis, kuriam jau daugiau nei dvidešimt metų niekur nedirba, jį išlaiko motina, o jis dienas leidžia kartu su draugais, žinoma vyresniais. Jam patinka pramogos, alkoholis, vakarėliai. Gyvenimas bėga, darbo vis nepavyksta gauti, o ką veikti vakarais, dienomis? Vienas iš draugų pasiūlo pabandyti narkotikų, o kodėl gi ne, juk šiaip ar taip integruotis į visuomenę nepavyksta, niekam jauno, neišsilavinusio žmogaus nereikia, juolab, kad ir dirbti nereikia, motina parūpina viską ko reikia. Alkoholis, draugais, vakarėliai... tačiau narkotikams ir alkoholiui reikia pinigų, o iš kur jų gauti? Apvagiamas kaimyno butas, nuvaromas kaimyno automobilis, - policija atseka, - keli metai už grotų, atrodo, vėl šansas viską pradėti iš pradžių. Darbo niekaip nepavyksta gauti... vėl ta pati dienotvarkė... motinos jau nebėra, keli metai kaip mirusi, - likęs butas, vieno kambario butas, kuriame glaudžiasi tas pats, jau ketvirtą dešimtį peržengęs jaunuolis ir dar keli jo draugai... butas areštuojamas antstolių už neapmokėtas komunalinių paslaugų skolas, nebelieka vietos kur glaustis, kur nakvoti... ateina žiema, laiptinėse neleidžiama nakvoti, vieniša ir paklydusi siela, po eilinės dozes įlenda į konteinerį ir užmiega. Žmonės ryte randa jau sustingusį kūną, o per žinias pranešama, kad pirmieji šalčiai jau pareikalavo ir pirmųjų aukų... | |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |