Dar pačioje vaikystėje, kai buvome maži, jauni ir naivūs, džiaugiamės kiekviena maža smulkmena, kiekviena maža dovanėle, kurią dovanodavo dar nepažinta kasdienybė ir gyvenimo smūgiai. Viskas atrodė taip gražu ir neįprasta, tas pasaulio pažinimas buvo pilnas stebuklų ir dar visai nesuprantamų dalykų.
Bėgo metai. Augome, keitėmės ir mes, mūsų gyvenime atsirasdavo vis naujų išgyvenimų, naujų jausmų, kurie kartas nuo karto sudrebindavo mūsų pasaulėlį. Pirmoji meilė, pirmieji bučiniai, pirmasis gautas darbas, pirmasis automobilis, visa tai, kas buvo nauja, neišbandyta dar taip stipriai versdavo plakti krūtinę, kad atrodė, kad nieko kitko daugiau nebereikia, kad nieko kitko daugiau gyvenime ir nebus.
Viena sekmadienio vakarą žiūrėjau televizijos laidą, kurioje buvo atrinkinėjami Lietuvos talentai, vienas iš atrankų komisijos narių Marijonas, komentuodamas pasirodymą pasakė žodžius, kurie man ausyse skamba iki šiol: „Bėgant metams man vis sunkiau tampa pravirkti...". Taip, tame daug tiesos, - juk ne be reikalo sakoma, kad gyvenime užgriuvę nusivylimai
...
Skaityti toliau »
Prisegta:
