Žmogaus gebėjimas priimti ir teisingai apdoroti gaunamą informaciją labai dažnai sukelia tam tikras abejones dėl žmogaus gebėjimo objektyviai ją suvokti. Abejonės pradeda kilti dėl to, kad kiekvienas iš mūsų esame linkę skirtingai interpretuoti tai ką matome, tai ką jaučiame, o žmogaus mąstymas tam tikrose situacijose yra labai subjektyvus.
Kaip liudija praktika ir gyvenimiška filosofija, žmogaus prigimtis yra tokia, kad jei jis neturi realių, tikrų gyvenimiškų problemų, jis yra linkęs tas problemas nesąmoningai susikurti pats. Ypač tai būdinga žmonėms, kurių gyvenimas yra monotoniškas. Puikiausiu pavyzdžiu tam gali būti vieniši pensininkai, kurie anksčiau turėjo šeimą ir jautėsi svarbūs darbe, visuomenėje, o atėjus senatvei dažnai jaučiasi niekam nereikalingi ir badydami realizuoti save jie pradeda išsigalvoti aibes būtų ir nebūtų dalykų. Tam, kad senyvo amžiaus žmogus vėl būtų dėmesio centre, jis dažnai guodžiasi savo sveikata, pergyvena dėl kiekvienos smulkmenos ir jas hiperbolizuoja, tai – vienišų žmonių sindromas, apsunkinantis ne tik aplinkinių, bet ir pačių vienišių gyvenimą. Tokie žmonės būna ypač smulkmeniški ir priekabūs. Tam tikra prasme, jiems išsivysto nepilnavertiškumo kompleksas ir beveik visais atvejais dė
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
|
