Diena buvo apsiniaukusi, nors šiltas vasaros
lietus švelniai krapnodamas ant galvų ir nuteikė gerai, tačiau saulės
skleidžiamos šilumos ir puikios nuotaikos jis negalėjo atstoti. Ėjau pilku
senamiesčio grindiniu, kuris nuo lietaus įgavo tamsų atspalvį, ir akims
sutikinėjau kiekvieno praeivio žvilgsnį. Kažko ieškojau minioje. Keisti tie
žmonės. Jų apranga keista, surūgę veidai ir viskuo nepatenkinti žvilgsniai
kiaurai varstė ir taip peršlapusį mano kūną. Jaučiausi nejaukiai, gerai, kad
bent vėjas nepūtė man į veidą, tokiu atveju jausčiausi ne tik šlapias,
slegiamas nedraugiškų žvilgsnių, bet ir nešiojamas vėjo. Nesijaučiau pūkeliu,
bet lietaus lašai, barbenantys į mano pliktelėjusią galvą man lyg kalė: “Tu čia
svetimas, tu čia svetimas...“. Svetimas savam mieste. O gal tai tik mano įsivaizdavimas?
Priėjau pėsčiųjų perėją. Laukiau, kol užsidegs žalias
šviesoforo signalas. Stovėjau lyg kareivis: tiesus žvilgsnis, aukštai pakelta
galva, suglaustos kojos... taip reiškiau protestą lietui, aplinkai, žmonėms. Jaučiau,
kaip automobiliu važiuojantys žmonės žvelgė į šį keistuolį su gailesčiu, jie
galvojo, jog man pasimaišė protas. Užsidegė žalia šviesa. Ramiai nužingsniavau
per dryžiais nusėtą gatvę ir pasukau katedros link. Buvo vakaras, o krentantys
lašai nenustojo daužyti mano minčių. Net apatiniai mano kelnėse buvo kiaurai
permirkę, tačiau ar man tai rūpėjo? O, vėjo gūsis. Kad dabar taip pakilus ir
nuskridus, pasiekus dangų, ir garsiai sušukus, kad iš po lietsargių sužibėtų smalsios praeivių akys. Kažin ar žmonės pakeltų galvas, juk pilnas miestas keistuolių. O ar aš kitoks, juk esu toks pat kaip visi, tik gal kiek labiau sušlapęs, šiek tiek daugiau maištaujantis ir tikintis, kad vis dar įmanoma kovoti su vėjo malūnais.
Iki priespaskutines eilutes galvojau, kad tai vienintelis geras tavo straipsnis. Todel kad nuosirdus.. Kvepiantis tokiu siltumu. Bet pabaiga visai ne kokia
ką reiškia, pabandyk lietaus metu pavaikščioti vilniaus senamiesty? Aš daug kartų vaikščiojau ir be skėčio :) Man patiko :) Net labai :) Mano nuotaika gal kitokia tuo metu vis būdavo, bet man tai tas lietus labai patinka, paskutinį kartą kai ėjau tai permirkau iki tiek, kad net neįmanoma apsakyti, bet buvo nuostabu, buvo jausmas kažkokio vieningumo su pirmapradiškumu ir kosmosu :) Nežinau, jaučiausi tokia moteriška :))
na, o jei rimtai, tai lietukas (ypač vasarinis) yra netgi labai malonus ;) Kodėl pastebi tik surūgusius aplink veidus? Pabandyk pažvelgt ir iš kitos pusės, manau būsi maloniai nustebintas. Kiekviename blogame dalyke įžvelk kažką gero ;)
ooooo, tarp kitko, apatiniai kaip ten sušlapę buvo tai, Andželika, kaip jausmas? - tikrai neturėjo būti labai malonu Kodėl aplink surūgę veidai? - todėl, kad kai nuvyksti į vakarų valstybes ir pamatai kokie ten žmonės, tai grįžęs pastebi tik tą pagrindinį skirtumą, kad čia žmonės labai nelaimingi... dėl to apie tai ir rašau - man patinka sarkazmas, pozityvūs dalykai nesukelia tiek prieštaringų jausmų kiek tam tikros užfiksuotos smulkmenos - o jos ir atsispindi žmonių veiduose, ypač pagyvenusių... o blogame dalyke yra ir šiek tiek gero... kad kai kas, bent jau autorius visada nori šypsotis ir tai stengiasi daryti - jei man padėsite ir tai darysite eidami gatve... viskas bus kitaip, kur kas geriau, ir nei lietus, nei perkūnas neberūpės
zuikeli, man jau taves net gaila.. atsuk i save visu pirma, susitvarkyk su savim ir tada tikrai nerupes kas suruges, o kas koks. O gal tada net pamatysi besisypsancius veidus, nes nebereiks ieskoti ant ko islieti pykti..
Eros - na jau... jokiu problemų nėra, - besišypsančius veidus matau ir pats daug šypsausi, bet tai nereiškia, kad turiu akcentuoti šypsenas. Va ir užkliūva viskuo nepatenkinti veidai ir žmonės. Apie tai ir rašau. Brrr.... labai jau baisus komentaras... pasijutau ligoniu, o gal tikrai tokiu esu?
Mariau, tikrai jausmas ne pats fainiausias, o aš dar tpsknt ėjau "į žmones' ir turėjau visą vakarą praleisti sušlapus, tiesa truputį nudžiūvau :D Bet nelabai fainas jausmas pasibaigus lietui žygiuoti pilnais batais vandens :D Bet iš esmės dzin buvo, nes buvau laiminga, kad mačiau tą nepakartojamą vaizdą.
p.s. dėl tavo paskutinio. Nėra žmogaus be problemų. man taip atrodo. Tik, aišku, nereikia gal ant jų "užsiciklint".
Lietus - tik fonas, kuris sustiprina autoriaus mintis, nuotaika, poziuri į visą supantį pasaulį, žmones... Yra į ką pasigilinti...Pasakos pritaikytos realiam gyvenimui, idomu..Reikės dar kada užsukti :)