rašydamas apie mus, rašai ir apie save - nes visi esam vienas ir tas pagrindas - žmonės - kuriems būdingi iš esmės tokie patys išgyvenimai. Vieni vienus akcentuojame labiau, kiti - kitus, bet iš esmės išgyvename juos visus. Ir ta vienatvę, apie kurią kalbi straipsnyje, manau, yra išgyvenama ir būnant vienam, ir būnant poroje, kadangi yra ne viena vienatvės rūšis. Yra pagrindinė vienatvė, kur gimstame ir mirštame vieni patys, egzistencinė vienu žodžiu vienatvė, kuri nepriklauso nuo to, su kuo būtume ar nebūtume. Jei turi vaikiną arba merginą, ją gali pamiršti (tai būdas vienas iš, ją pamiršti), tačiau ji karts nuo karto išplaukia į mąstymo paviršių. Ir tai labai natūralu, tai kartais (dažnai) skaudu, tačiau aš manau, kad ji mums duota irgi tam, kad rastume save, kai mes randame, mes su tuo lengvai susitaikome, ir ta vienatvė pasidaro ne tokia baisi (bet vėlgi būna akimirkų, kai mes utriruojame, tarsi patys padidiname baisumą, skausmus, na, kaip sakoma, pradėti mąstyti, vadinasi, pradėti save pribaiginėti (gal Kamiu sakė>:) ). Bet gerai sakė, kai pagalvoji.
Kitas klausimas atsivėrimo. Aš manau, kad tai ir sunku, ir lengva. Taip pat žmonės bijo atsiverti, nes kai žmogus atsiveria tada jis tampa tarsi bejėgis prieš tą, prieš kurį atsivėrė, pažeidžiamas, ir bijo, kad kitas nesupras, arba bet kada tau prispjaus į sielą. Tačiau ne visiems atsiveriame (turbūt). Aš dažnai išlaikau atstumą tarp savęs ir žmonių, lyg ir prisileidžiu, bet labai labai artimi žmonės tėra keli. Bet tai nereiškia, kad neatsiveriu kitiems žmonėms, negaliu papasakoti kažko apie save ir panašiai. Jei žmogų kažkas domina apie mane, aš pasakau, poasikalbu, nes tai mano gyvenimas, kuriame yra ir to ir ano, ir nėra ko jame gėdytis, su visais džiaugsmais ir skausmais, nors gali jaustis kartais nejaukiai. O baiminimasis kad kažkas ten kažką paskui padarys, na tai jau ne mano reikalas, man svarbu būti atvira sus savimi ir kitais, ir kitų žmonių problemų nenoriu prisiimti.

vienu zodziu mieli mano, pasirinkote ne ta specialybe, rasydami tokius straipsnius :) Mariau, tu ryskiai ne ten istojai mokytis, kur siela tave traukia.
manau, taip perduoti jausmus gali tik pats juos isgyvenes. kodel taip daznai priskiri save prie vienisiu? kaip taip apsiskaites zmogus gali buti iki siol nevedes laimingai, neauginantis vaiku? cia pilna atsakymu, paskaityk pats ka parasei :) tikrai neturejau tikslo izeisti, tiesiog labai keista... tikiuosi greit bendrausim seimomis :)