21:51 Aš labai noriu... | |
 Inercija. Laikrodis tiksi, o kartais atrodo, kad net sustoja. Draugų, pažįstamų gyvenimai lekia pro šalį, o kasdienybė ir rutina, atrodo, atima visas galimybes iš tikrųjų jaustis laimingam. Kantrybės kantrybės... ir vis neišeina, vis negali rasti sau tinkamo žmogaus. Aplink daug vienišų sielų, kurios šaukia skirtingais balsais, bet visos ištroškusios meilės, šilumos. Vienos mažiau, kitos daugiau, bet visi turi vieną ir tą patį tikslą. Vienas vyras netinka, kodėl, net nežinau... o štai šitas , naaaa jis kažko netraukia manęs, o gal štai jis, o taip.. o kokios akys, koks žvilgsnis. O kokios mintys. Mes tokie panašūs, bet kas.. kodėl?.. aš juk taip noriu, labai, bet nesigauna. Ar aš jam nepatinku? Juk vos prieš akimirką man atrodė, kad tuojau tuojau jis bus mano, bet vėl nesėkmė... Kaip sunku, kokie vieniši vakarai, pavasaris už lango, taip norisi vakarus leisti mylimo žmogaus glėbyje, romantiškai vaikščioti, kalbėtis apie svajones, apie ateitį... bet nėra su kuo, štai, eina vaikinas, gal jį užkalbinti? - Gal tai jis? Aaaaa... viena mergina jau įsikibo jam į parankę, vėl ne tai... Kur gi, tu, mano mylimasis? - Aplinkiniai sako, kad reikia laiko, reikia kantrybės, kad tas vienintelis ateitų, įžengtų į mano gyvenimą, bet jo nėra vis nėra... labai sunku laukti. Ko gero, panašiai jaučiasi visi vieniši žmonės, bent tie, kurie ištroškę meilės labiau nei pačio gyvenimo. Kodėl jiems taip nesiseka? Yra keletas atsakymų.  Kai sutinkame žmogų, kurio labai norime, kuris atitinka visus mūsų
vertinimo kriterijus, ir kuriam jaučiame simpatiją, mes jį norime
turėti ne rytoj, ne poryt, bet šiandien pat - čia ir dabar. Dėmesys,
susižavėjimo šūksniai, nejučia mintyse pradedame kurti planus, ateitį
kartu su juo, per daug nesigilindami, ar tas žmogus mums jaučia tą
patį. Kodėl nesigilinam? - Todėl, kad atrodo, jog radome TĄ vienintelį.
Jokių kompromisų, jokių dviprasmybių. O dabar pažvelkime, kaip jaučiasi tas, kitas žmogus, kokie jo veiksmai mūsų atžvilgiu. Įsivaizduokime situaciją: pas jus į kabinetą įeina žmogus, kuris nori parduoti labai gražią piniginę, galbūt labai gerus prancūziškus kvepalus, kitaip, tokie žmonės dar vadinami pardavimo agentais. Žmogus pradeda pardavimo procesą, papasakoja apie savo prekes, jūs domitės jomis ir pradedate svarstyti galimybė ką nors įsigyti, agentas tai puikiai jaučia ir jis dar aktyviau pradeda siūlyti, kišti savo produktą, kol galų gale jumyse tai iššaukia neigiamą reakciją, nes prekė jums yra brukama neklausiant ar tikrai ją jau esate pasiruošę pirkti. Žinoma, tokie dalykai iššaukia neigiamas emocijas, o ar tai nėra tas pats, kai mes, lyg kokie agentai bandome įbrukti save mums patinkančiam žmogui?  Kitas tipinis pavyzdys. Mergina ar vaikinas labai nori savo išrinktojo, tačiau nedrįsta su juo užmegzti kontakto, nes laukia lemtingo žingsnio iš kito žmogaus. Kankinasi, naktimis nemiega, bet žengti pirmo žingsnio nedrįsta... dažnai toks traukinys taip ir nuvažiuoja, nesulaukęs pagrindinio savo kliento. Esame labai labai ištroškę. Norime gerti, kai tik gauname tokią galimybę, stengiamės kuo greičiau numalšinti troškulį. Kai sutinkame trokštamą žmogų, santykius forsuojame, tad kitam žmogui atrodo, kad darome tam tikrą spaudimą, kad iš jo reikalaujame labai daug, nors jis gal to ir negali duoti. Tiesiog mes nesugebame rasti dialogo su tuo kitu žmogumi, nes patys nejučia sprendžiame viską už jį. Iš tikrųjų, pagrindinės nesėkmės įvyksta dėl to, kad mes per nelyg skubame ir dažnai neįvertiname savo galimybių kito žmogaus atžvilgiu. Vieną akimirką reiktų sustoti, apsidairyti ir paklausti savęs: ar aš norėčiau atsidurti to, kito žmogaus vietoje? Ar aš galvoju tik apie save ir savo poreikius? | |
|
| |
| Viso komentarų: 3 | ||||||||
| ||||||||
