Inercija. Laikrodis tiksi, o kartais atrodo, kad net sustoja. Draugų,
pažįstamų gyvenimai lekia pro šalį, o kasdienybė ir rutina, atrodo,
atima visas galimybes iš tikrųjų jaustis laimingam.
Kantrybės kantrybės... ir vis neišeina, vis negali rasti sau tinkamo
žmogaus. Aplink daug vienišų sielų, kurios šaukia skirtingais balsais,
bet visos ištroškusios meilės, šilumos. Vienos mažiau, kitos daugiau,
bet visi turi vieną ir tą patį tikslą.
Vienas vyras netinka, kodėl, net nežinau... o štai šitas , naaaa jis
kažko netraukia manęs, o gal štai jis, o taip.. o kokios akys, koks
žvilgsnis. O kokios mintys. Mes tokie panašūs, bet kas.. kodėl?.. aš
juk taip noriu, labai, bet nesigauna. Ar aš jam nepatinku? Juk vos
prieš akimirką man atrodė, kad tuojau tuojau jis bus mano, bet vėl
nesėkmė...
Kaip sunku, kokie vieniši vakarai, pavasaris už lango, taip norisi
vakarus leisti mylimo žmogaus glėbyje, romantiškai vaikščioti, kalbėtis
apie svajones, apie ateitį... bet nėra su kuo, štai, eina vaikinas, gal
jį užkalbinti? - Gal tai jis? Aaaaa... viena mergina jau įsikibo jam į
parankę, vėl ne tai...
Kur gi, tu, mano mylimasis? - Aplinkiniai sako, kad reikia laiko,
reikia kantrybės, kad tas vienintelis ateitų, įžengtų į mano gyvenimą,
bet jo nėra vis nėra... labai sunku laukti.
Ko gero, panašiai jaučiasi
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
|
