Bet ar netekus, kazkurio is poreikiu tenkinimo, negalime valdyti kitu samoningai? Juk suvokiame, kad sie nedingo amziams.. Tik kazkuriam laikui, veliau vel viskas atsistatys. Netekome meiles, taip.. skaudu. Bet ar tai reiskia, kad turime nebesirupinti pinigais ir sveikata, t.y. savimi. Juk taip tik dar giliau kasame duobe, is kurios bus sunku islipti, nes praejus meilei, apsidairysime, kad neturime norimu finansu, soc. padeties, o tai vel paskandins i blogas emocijas.
Netekome darbo? sunku.. bet ar del to turime tunoti savo narvelyje? Ar neliksime paskui per daug vienisi?

Anksčiau ar vėliau ateina pusiausvyra, - mes juk jos siekiame ir joje gyvename, - tenkiname savo natūralus poreikius. - Valdyti sąmoningai emocijas ir gyvenimo smūgius negali, nes skirtingu periodu skirtingai skiriame dėmesį ir pastangas konkretiems poreikiams. Pvz.: netekome darbo, taip? - jei iki tol ji turėjome, reiškia, kad prioritetu galbūt buvo meilės reikalai, jei gresia bankrotas, tai prioritetu skiriame finansus, - visi kiti poreikiai jie niekur nedingsta, tiesiog keičiasi dedamų pastangų norima kryptimi prioritetai. Dėl to, kad netekome darbo ar kad bloga sveikata, nereiškia, kad atsiribosime nuo pasaulio, tiesiog dėmesys ir pastangos labiau suksis apie šiek tiek kitokius dalykus.

O gal tam ir reikia samoningai valdyti emocijas ir poreikiu tenkinima, kad turetum harmonija gyvenime? Kitaip matydamas tik viena linija, zaloji pats save. Pvz. jei uzsiciklinsi tik meiles paieskoje, greiciausiai liksi vienas., panasiai tikriausiai ir su darbu..

Dar savo laiku Maslow yra sudaręs žmonių poreikių piramidę, pirmoje vietoje, kaip atsimenu, buvo maitas, fiziniai žmogaus poreikiai. Kai patenkinami žemiausieji, tuomet gali galvoti ir apie aukščiausius. Klausimas, kas veiks ir kaip, jei kažkuris poreikis nepatenkinamas, manau yra individualus, negalima nustatyti, va jei aš neturėsiu to, tai nenorėsiu ano (aš taip, bet kiti - nebūtinai).
Gyvenimas, kai jautiesi atskirtas ir nesuprastas yra labai dažnas mūsų laikais, nes mes visi tarsi gyvename po stikliniu gaubtu. Ir kartais bendraudami su kitais tarps stiklo sienos, įsivaizduojame, kad manęs tikrai bendraujame, kad mus tikrai supranta, tačiau kartais iškyla tas jausmas, ne, juk po gaubtu iš tiesų esu vienas, aš vienas. Na bet natūralu, kad tam, kad gyventum visuomet reikalingas kažkas KITAS.
O visa kita kančia kyla iš to, kad noriu daugiau nei turiu, ir nebemoku pasitenkinti tuo, kas yra šalia manęs, kas yra mano pasaulis. Tai ne visada yra blogai. Bet jei tai tampa nuolatine frustracija, tada manau, reikia suprasti, kad galbūt ko nori, tau visai nereikia...

aš nežinau, ar sąmoningai galima valdyti emocijas ir ar to reikia? Na, be abejo, visgi valdyti galima, tačiau jei ateina tuo momentu tokia emocija, kai kažko netenki, ir tau liūdna, tai reikia išsiliūdėti, išsiverkti, kol pagaliau kančia atslūgs. Nos galima populiariai tariant pulti į depresiją, o tada jau oj sunku.
Bet iš tiesų reikia kažkaip jei nesiseka viename vystytis kitame.

Me - kraštutiniškumai turi savo kainą, jei atsisakysi valgio, bet vartosi vien tik vandeni, gyvensi tik 40 dienų, jei nevartosi skysčių, mirtis ištiks 8. O kas su poreikiais? - jei tai bus kraštutiniškumas, tai prives iki degradacijos, kaip Andželika minėjo, depresijos, ar net savižudybės. Esmė tame, kad proporcingai pasiskirsto poreikiai pagal tai, koks gyvenime etapas, kokia situacija. Maslow piramidės principas toks, kad tol, kol nepatenkinti patys primityviausi poreikiai, negali būti patenkinti aukščiau esantys, bet čia jau šiek tiek kiti dalykai.