Pagrindinis » 2009 » Kovas » 23 » Mano namai - mano tvirtovė?
12:56
Mano namai - mano tvirtovė?

Nauji iššūkiai, vis labiau i materiją nukreipta aplinka ir žmogaus vertinimas pagal tai, kie
k ir ko jis turi, tarnavimas konkrečiam daiktui, komforto suvokimas pagal tai, kiek turtingai apstatyta aplinka ir kas kiek ko užgyvenęs, kas kiek pasiekęs materijos atžvilgiu, lyg maras užplūsta žmonių mintis ir tampa pagrindiniu gyvenimo tikslu. Dvasinis skurdas toks platus, kad toliau savo nosies galiuko ne tik kad nenorime, bet jau net ir negalime pažvelgti. Kam skiriame daugiausiai dėmesio ir vardan ko bandome gyventi? Kokia kasdienybė, koks gyvenimo džiaugsmas ir kaip mes jį matome?

Neseniai bendravau su vienu žmogumi. Jis sukūręs šeima, šiuo metu remontuojasi savo būstą, laukiasi vaiko....gyvena "čia ir dabar" kaip ir milijonai kitų statistiškų lietuvių. Buitis užima bene didžiausią gyvenimo dalį, prioritetai tokie aiškūs ir paprasti, kad gyvenimas pats savaime diktuoja taisykles ir jiems priešintis, nuo jų bėgti nėra nei laiko, o juolab noro.  Kalbos ir mintys sukasi aplink paprastus dalykus: buitį, apie darbą, apie antrą pusę apie tėvus. Taškas. Tuo ir baigiasi pasaulis, tuo ir baigiasi jo suvokimas ir apibrėžimas.

Laisvalaikis. Koks jis? Bendravimas su žmonėmis? Koks jis? Kodėl bendraujame būtent su tais, o ne kitais asmenimis? Keičiantis gyvenimui, keičiasi ir mūsų prioritetai, požiūris, poreikiai. Viskas, kas aplink tampa arba pilka, arba ryškiai raudona. Spalvos išryškina kai kuriuos mūsų trūkumus, kai kurias mintis, o pilka kasdienybė tiesiog paskandina pilkoje masėje. Ar aš noriu gyventi taip, kaip gyvena visi kiti?  Jei atsakymas teigiamas, reiškia, kad esi pasmerktas tik primityviai egzistencijai.


Vienos paskaitos metu, dėstytojas įvardino tam tikrus tikslus, tam tikras sentencijas, kuriomis žmogus turi vadovautis gyvendamas. Vienas iš jų - palikti kažką gyvenime po savęs - ne vaikus, ne medžius, ne namus. Materija suyra, kad ir koks ilgas bebūtų jos tarnavimo laikas, o darbai, jie turi daug didesnę išliekamąją vertę.

Ar įprasminimas savęs, kaip vaiko augintojo, materialaus turto kaupėjo, gyvenimu "čia ir dabar" yra tai, ko mums reikia? Ar tik tokius tikslus galime kelti sau globaliąja prasme? Ar tokia mūsų paskirtis - gimti ir numirti, paliekant po savęs pelenų krūvą? Jei tik to ir bereikia... reiškia, tik tai ir sugebame.


Kategorija: Penas sielai | Peržiūrų: 718 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 1
2009-Kovas-27
1. Aurimas [Įvesti]
Vaikai gali palikti dar didesnius darbus po tavęs, o tai jau bus dalelė taves. Būčiau linkęs prieštarauti šiuo klausimu. Jei negali palikti darbų gali palikti vaikus. Kuo daugiau jų paliksi, nuo to nebus blogiau, svarbu kad kiekvienas tu ar jis rastų tinkamą savo kelią. Taip materealų pasaulį ingoruojam.

Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]