Vėl ir vėl aplink girdžiu nusivylusius balsus, kad santykiai žlunga, kad gyvenimas, lyg rusiška ruletė sukasi tokiu greičiu ir teikia tokius siurprizus, kad ištraukti laimingą bilietą tampa bene žygdarbiu. Lyg kokiame TV žaidime mintyse pasigirsta balsas „Kitas... kitas... kitas...“ – tas netinka, to nenoriu... taip blogai, o taip dar blogiau... Ir ką gi aš, po velnių, darau ne taip? Ar turėti tai, ką trokšti turėti, tai lyg neįvykdoma misija, lyg užburtas ratas, kuriame sukiesi, kaip koks žiurkėnas, vedamas minties, kad tai tiesiog reikia daryti, nes kitaip gyvenimas sustos ir neturės jokios prasmės? O gal tai tik iliuzijos? Tyla. Kartais ji ateina visai nelauktai, lyg po gilaus miego širdyje nubunda žvėris, kuris veržte veržiasi į aplinkinį pasaulį garsiai rėkdamas: „Išleiskite mane iš šio narvo, aš daugiau nebenoriu gyventi nelaisvėje...“ - o ar situacija nėra pažįstama kiekvienam iš mūsų? – ar neišgyvename dvasinių pakilimų, nuopolių... o ar nekeikiame kartais savęs, o gal akimirkos, kurioje viskas įvyko šiek tiek ne taip, kaip tikėjomės? Kitas... kitas... kitas... skamba balsas, lyg genys stuksena į medį ir vėl kviečia eiti pirmyn – lyg kviestų kažkoks, visai nežinomas jausmas, kurio dar negali identifikuoti, pažinti, suprasti, bet tai vyksta. Vidinis „aš“ rėkia, staugia, kaukia – jam nesvarbu nei laikas, nei vieta – naktis ar diena, miegas ar įtempta darbo diena. Išsilaisvinimas, ramybės ir palaimos troškimas veda į nebūtį, tyloje jau nerandi savęs, nes suvoki, kad viskas kur kas sudėtingiau nei atrodo, kad tyla, lyg tramplinas į kitą dimensiją, kurioje vyrauja vakuumas. Alsavimas dažnėja, širdis plaka pašėlusiu greičiu, pradedi suvokti, kad aplinka erzina kur kas labiau, nei galėjai tai įsivaizduoti. Neįvertini nei savęs, nei savo galimybių, kurios ekstremaliomis gyvenimo sąlygomis gali pavirsti nežmoniška, visa griaunančia jėga. O ar tai tikrai tas teisingas kelias? – O kokios alternatyvos? – lyg ŽIV, plinta kūnu, ir naikina visas natūralias barikadas, tikėdamasis sulaužyti visas užtvankas, kurios tvirtai laikė jausmus, žmogiškumą ir tikėjimą.
Ritmas. Kaimynas remontuoja butą. Grįžęs po sunkios darbo dienos, noriu ramiai paklausyti muzikos, pabendrauti su atėjusiais į svečius draugais, tačiau negaliu, nes tas grąžto garsas tiesiog varo iš proto. Sustokime. Ar tik grąžtas? – o gal kolega, o gal draugė, gal draugas išveda iš pusiausvyros lygiai taip pat, kaip ir nesupratingas kaimynas? - Vidinis „aš“ taip stipriai klykia, kad nejučia pats pradedi kelti balsą ir nejausti, kad lyg karšta lava iš išsiveržusio ugnikalnio, pakeliui naikini viską... gal tai tolima ateitis? O gal tai jau vyksta?
mane šiuo metu nervina tik vienas žmogus - viena mano grupiokė :) Šiaip geras žmogus, bet kartais pagalvoju, kad bukumo įsikūnijimas, jau atsibosta kartais aiškinti viską, sakai sakai, vėl to paties klausia tik iš kito kampo, pasakai nu gerai, paaiškini žmogui 7 kartus, ir kažkaip paskui jau nesinori.. ir dar erzina, kad visada laukia tavo nuomonės, net elementariuose dalykuose, nu kartoja viską paskui, atrodo, kad žmogus neturi savo proto. Čia tokia, kur šiandien pamaniau, kad ten ji dėl striukės :D Nes ji visada šalia.. kažkaip nuo jos labai pavargstu. Ir va taip drastiškai kalbu tomis akimirkomis, kai jau sprogsta kantrybė, nors esu dar pakankamai kantrus žmogus. Bet kai praeina tas pyktis, tai nieko.
Tam tikromis akimirkomis galime sukoncentruoti visą savo įniršį ir neapykantą, ir lyg kėglių kamuolį ji sviesti į nutaikytą objektą. Ir ką.. ir tai normalu, - tiesiog turi kovoti, visada kovoti...
Sukoncentruoti galima, tik ar ilgam.. Kovoti... Kiek galima tai daryti??? Tik save ,,gruzini,,. Dau siame gyvenime yra idomiu ir ivairiu zmoniu. Pasidareme visi savanaudziai ir abejingi. Tik AS, AS, AS!!!!. Tave nervina kaimynai, tu gal but juos. Ir nei vienai, nei kitai pusei neidomu ka galvoja kiti. Svarbu, kad sia akimirka darai ko tau reikia ir tau ura gerai.
Kai nebelieka jėgų, tada atsisėdi tamsiam kamputyje kambario gale ir tyliai tūnai, nes kartais suvoki, kad pasaulis yra per didelis ir per baisus. Pabandykime kada padalinti gėrį ir šilumą aplinkiniams, nereikalaudami nieko atgal.. - ar visi supras? - priims?... tikrai ne. Tad tokiems žmonėms neverta švaistyti savo brangaus laiko, kurį gali praleisti daug turiningiau. Geriau vienas, bet supratingas, nei dvidešimt ... tų, kuriems niekas nerūpi. Jei neatliksime filtracijos, manau, kad teks vėl ir vėl nusivilti...
manau, kad turime būti tokie, kokie esame, o tiems, kam neverta švaistyti savo laiko - jo švaistyti dar daugiau, nei tiems, kuriems "verta" :) Nebūtina prievartauti, žinoma, žmonių savo buvimu, kalbėjimu, jei tavęs jam nereikia, tačiau truputį nužeminti ir savo egoistiškumą, ne tai, kad manęs nesupranta, ir tu man nerūpi - o gal tai aš nesuprantu tavęs? (nu čia klausiams ne tau, o tam žmogui, kurio atseit kam nereik laiko švaistyti). O ta "fiiltracija", vis tiek kažkaip savaime eina. Kažkaip patys žmonės sijojasi :)
Tai tas pats, Andželika, kas kovoti su vėjo malūnais - per paskaita dėstytojas sakė: bet koks veiksmas, pastangos, reikalauja mūsų pastangų, ir tos pastangos kartais būna nukreiptos bloga kryptimi. - aš pvz. kartais būnu labai kategoriškas žmonių atžvilgiu - nenori, nereikia,- neišeina sutarti, - ir viso gero, pastatai siena ir bendrauji su žmogumi paviršutiniškai, jei iš vis bendrauji toliau.... ir sijojasi tie žmonės, esi teisi, bet kad dėti kažkokias pastangas į tai, kas gali sukelti neigiamas emocijas.... ok, tegul kaimynas gręžia, pasikeikiu, pabumbu vienas su savimi ir valio.... aš koki vakarą savaip gal jį sunervinsiu.... ir gyveni ir laviruoji... o ką daryti?- ką? - užsidaryti vienkiemyje, ir neturėti iš vis kontaktų su žmonija?
Tai jei nedadame jokių pastangų, net tarkim į tai, kas sukelia neigiamas emocijas, tai ir yra užsidarymas nuo visos žmonijos, metaforiškai kalbant. Kitaip tariant, dar plius - tu kalbi apie tą patį tik kitom sąvokom, viskas ok :)
Alsavimas dažnėja, širdis plaka pašėlusiu greičiu, pradedi suvokti, kad aplinka erzina kur kas labiau, nei galėjai tai įsivaizduoti. Neįvertini nei savęs, nei savo galimybių, kurios ekstremaliomis gyvenimo sąlygomis gali pavirsti nežmoniška, visa griaunančia jėga. O ar tai tikrai tas teisingas kelias? – O kokios alternatyvos? – lyg ŽIV, plinta kūnu, ir naikina visas natūralias barikadas, tikėdamasis sulaužyti visas užtvankas, kurios tvirtai laikė jausmus, žmogiškumą ir tikėjimą. 
