Nežinia, ar taip ilgai seniai būtų išgyvenę jei ne sutrešęs žvejybos kateris, dar nuo "sovietmečio" likęs. Mat jaunas būdamas, senelis dirbo vieno žvejybos kooperatyvo viršininku. Prasidėjus privatizacijai, netruko senis ja pasinaudoti: vieną katerį sau pasiskyrė. Savaitgaliais seniokas dažnai išplaukdavęs į jūrą žuvų gaudyti. Nusprendė ir tądien į jūrą išeiti (žvejų terminologija-aut.past.). Nors diena buvo vėjuota, bet žmogeliui tai nelabai rūpėjo.

Užmetė seniokas tinklą, o kai ištraukė, labai išsigando: pusė jo pagautų žuvų nafta aplipusios. Prisiminė nelaimingas, kad per radiją pranešė apie didžiulę tanklaivio avariją. "Ai-ja-jai, šiais laikais žmonės visai negalvoja apie gamtą. Neužtenka krante chemikalus, kur tik gali, beria, dar pradės ir jūrą trucyti (suprask-teršti,nuodyti-aut.past.). Kur dingo laikai, kai nebuvo nei tanklaivių, nei didelių laivų, o vanduo toks švarus, o žuvų žuvų... O dabar?! Kur tik bepasisuksi, nafta, mazutas. Ir kuo tos žuvelės nusikalto? Ech, velniop tokį gyvenimą!" Nusispjovė senis tris kartus ir antrą kartą tinklą užmetė. Patenkintas seniokas buvo antruoju laimikiu, nes tik kelios žuvelės juodos bebuvo. Norėjo nuvalyti, bet kur tau, tai išmetė vargšeles į jūrą: gal išsimaudys,o gal tokia veislė bus.

Kaip ir visose pasakose, pensininkas trečią kartą tinklą į jūros platybes paleido. Lėtai traukė norėdamas, kad daugiau žuvų įkliūtų. Sunkiai traukė senasis žvejys ir labai nustebo: tinkle spurdėjo vienintelė žuvelė, nepaprasta, o auksinė. Senis taip nusigando, kad pradėjo pats su savimi kalbėtis:

– Ramiai, laikykis, tu dar neišprotėjai, senas jūrų vilke... Taip, taip, lyg tai aš dar šiam pasauly, (čia senukas sau įsignybo). Rodos, aš nesapnuoju! Ne, viskas tikra... Tai bent laimikis!

Senukas neramiai apsidairė, o gal kas seka. Šitoks turtas – dar deklaruoti reikės. Bet ne – niekas nematė, tik žuvėdros klykavo. Jau ruošėsi į krantą plaukti, kai auksinukė prašneko:

Viskio cūdo (stebuklų, dyvų - aut.past.) buvo matęs, bet kad žuvis kalbėtų?! Nelėkęs žado, senis taip ir liko stovėti, it baslį prarijęs. 

–  Jeigu mus paleisi, išpildysiu tris tavo norus, – vėl prabilo žuvelė.

Šį kartų atsipeikėjo senis ir labai apsidžiaugė, kad toks laimikis pateko. Gyvenime matęs ir šilto ir šalto, nepuolė iš karto auksinukės paleisti, o jos paklausė:

– Sakyk, žuvele, ar tik manęs tu neapgausi? Ne vieną tokį norų pildytoją mačiau, antai buvusio seimo nariai žadėjo pensiją tris kartus pakelti. O ar ištesėjo? Dabar ir vėl tokius pažadus girdėjau, lyg ir pridėjo kelis litus, bet mokesčiai pakilo kaip ant mielių. Kaip tikėti žuvele?

               – Atsimink, seneli, kad kalbi su vandenynų valdove, o ne su kokiu valdžios vyru! Manimi niekada nedrįsk abejoti, ką aš pažadėsiu – visada ištesėsiu! – žuvelė vikstelėjo uodegą ir aptaškė senuką sūriu jūros vandeniu. Senelis drąsiau pasijuto, patikėjo auksinuke ir paleido ją su kitomis žuvelėmis, bet paprašė palaukti, kol jis su pačia pasitarsiąs.

Grįžo namo visas nušvitęs iš laimės, o pati jau tarpdury laukia. Jos būta laibai piktos ir godžios, tokios godžios, kad net kitam kąsnio pavydėdavo. Aprėkė vargšą vyrą čiurna (taip pas mus sako- aut.pasi.), kad šis nė vienos žuvelės pietums neparnešęs, ir neleido vargšeliui nė burnos praverti. Kai baigė pikčiurna, papasakojo seniokas apie auksinę žuvelę. Klauso senė ir netiki. Pagalvojo, kad seneliui į senatvę jau varžtai visai atsisuko, todėl apšaukė pamišėliu ir išvijo iš namų.                                

Nuėjo nuliūdęs senelis prie jūros ir sako žuvelei:

– Žinai, žuvele, būčiau jaunesnis, tai jaunos bobos paprašyčiau, o dabar, kam ji man...- pagalvojo senelis ir toliau kalba, – gal reikėtų skalbimo mašinos, bet kur aš ją dėsiu – elektra brangi. Duok, žuvele, man didelę ir gražią jachtą! Ta jachta gal vėl šlovę pelnysiu?! Atsimenu, jaunystėje visų gerbiamas buvau vien tik už tai, kad kolūkio žvejų varžybose pirmą vietą laimėjau! Tiesa, soclenktynėse ne su jachta varžiausi, bet mano kateriūkštis lėkė kaip strėlė... Ech, geri laikai buvo, geros lenktynės ...Jei jau jaunystės nesusigrąžinsiu, tai bent visų gerbiamas būsiu.

Pasakyta – padaryta. Nespėjo senis nė mirktelėti, o priešais jį jau gražiausia jachta bestovinti. Nudžiugo žmogelis, kad tokią dovaną gavo, ir nusprendė ja paplaukioti.

Žiūri nuo kranto senė ir savo akimis netiki: jūroje plaukioja gražiausia jachta, o kapitonas – jos senis, toks pasitempęs, pajaunėjęs. Suprato pikčiurna, kad senis tiesą apie auksinę žuvelę kalbėjo. Nubėgo ji greitai prie jūros ir šaukia:

– Seni, pasakyk žuvelei, kad norėčiau ministre pirmininke būti. Šitiek moterų yra valdžioj pasauly: geležinė ledi, gintarinė ledi. Ar aš kitokia? Būčiau sau auksinė ledi. Valdyti moku (kas tave valdo, jei ne aš?), prekiauti moku (kas turguj kiaušinius parduoda?), įstatymus, mokesčius sugalvoti visos bobos moka. Vykdyk, seni, ką sakau!

Nespėjo senė nė mirktelėti, o jau ministro pirmininko kėdėje besėdinti. Apsidžiaugė – dabar tai pavadovaus! Žvilgt į veidrodį. Viešpatie, kokią sena, kiek raukšlių! Ji panoro tapti tokia, kaip Klaudija Šifer – ir kad žuvelė jos kabinete akvariume plaukiotų. Eina seniokas prie jūros ir sako žuvelei:

–  Mano boba užsigeidė Klaudija Šifer tapti ir kad tu puoštum jos kabinetą.

– To jau per daug! – sušuko vandenynų valdovė ir viską, ką lig tol buvo padovanojusi, pavertė dulkėmis.

Ką darys seniokas, nusiminė labai tokią jachtą praradęs. Visą likusį gyvenimą būtų sočiau praleidęs. Eina įpykęs namo ir kalba:

– Varge, varge, tos bobos visada vienodos, ar aštuonioliktam, ar dvidešimtam, ar dvidešimt pirmam amžiuj gyventų. Vis joms mažai ir mažai...       

Ir toliau gyveno senis su pačia, galą su galu nesudurdami ir pensijos laukdami, gal ligi šiol tebegyvena, jeigu dar nenumirė.

 * 1997 metai. Ši pasaka pateko į respublikinį rašinių konkursą.