Suvokimas - 4 February 2009 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2009 » Vasaris » 4 » Suvokimas
09:56
Suvokimas

Žvelgiant
šiandienos ekonominei krizei į akis ir su išgąsčiu laukiant jos pasekmių, tikriausiai ne vienam  tūlam lietuviui kyla mintis tiesiog kur nors dingti, pasislėpti, lyg stručiui, įkišti galvą į derlingą Lietuvos juodžemį ir ten ištūnoti dvejus, trejus, o gal ir net ketverius metus. Kaip norėtųsi išskleisti sparnus, pakilti ir atsidurti nuošalioje Naujoje Zelandijoje, kurioje puikus klimatas, pasakas apie rojų primenanti gamta, besišypsantys žmonės... o kokia Lietuva mus pasitinka šiandien?

Galbūt yra gajus mitas apie tai, kad "gerai ten, kur manęs nėra", tačiau didžiąja dalimi tai priklauso nuo to, ką ir su kuo lyginsime. Ko gero, retas iš mūsų susimąsto apie Afriką, ten mirtis nuo bado gresia daugiau nei 10 milijonų žmonių, sakoma, kad ten gyvenančios gentys maitinasi tuo, kuo papuolė. O gal išmainykime lietuvišką, žaibišku greičiu atšuoliuojantį, ekonominį nepriteklių į Afrikos platybes?

Iš tiesų, suvokimas to ką turi šią akimirką, kokioje aplinkoje gyveni, retą žmogų guodžia, nes intuityviai jaučiame, kad tas gyvenimas gali būti geresnis, kokybiškesnis ir produktyvesnis. Įsivaizduokime negyvenamąją salą, kurioje auga palmių miškelis, tyvuliuoja gėlo vandens ežerėlis, amžinai giedras dangus... gausi gyvūnija, leidžianti maitintis kiaurus metus. Ir palyginimui, pažvelkime pro apledėjusį langą į lietuvišką žiemą... net šiurpas perbėgo per nugarą. Tas pats ir su geresniu ekonominiu gyvenimu, - gyvendami negyvenamoje saloje, mes busime aprūpinti: pastoge, maistu, vandeniu - būtiniausiais ištekliais reikalingais žmogaus fiziniam išlikimui. Gyvendami Lietuvoje, mes turime pasirūpinti patys tuo pačia pastoge, maistu, vandeniu... - kitaip sakant, turime kovoti už tai, kad išliktumėme. Žinoma, kils minčių apie tai, kad tėvynėje yra daugiau žmonių, su kuriais gali bendrauti, dalintis informacija, išgyvenimais, tačiau... net ir gyvenant tarp žmonių, kartais gali jaustis taip, lyg gyventum negyvenamoje saloje viduryje Ramiojo vandenyno.

10 amžiuje gyvenęs garsus persų poetas G. Nizami, yra pasakęs žodžius, kurie išliko iki pat šių dienų: "
Žodis, einantis iš širdies, pasiekia širdį." - ar iš tiesų mums yra brangu tai, ką turime? - ar tai vertiname ir ar esame nuoširdūs vienas kito atžvilgiu? Žodžiai, yra nieko verti, jei jų nelydi atitinkami veiksmai, o šių dienų filosofija byloja apie tai, kad pasaulį valdo ne širdis, ne nuoširdumas, o materija. - Nereikia dairytis toli, prisiminkime draugus, kurie šiuo metu gyvena Norvegijoje, Airijoje, Anglijoje, Ispanijoje... nieko nėra tikro, ir dėl nieko negali būti tikras, net ir dėl to, kad šalia, ilgus metus  buvęs draugas, išvykdamas iš Lietuvos, tau į akis žvelgs gal vieną, du kartus per metus, ir tie žodžiai, kuriuos jis tars, nelies taip stipriai tavo širdies, nes niekas neardo santykių taip, kaip atstumas.

Mintys sukasi apie tai, kad realiai gali pasitikėti tik savimi, - aplinka, žmonės, jie bet kokiu atveju yra svetimi, nes bet kurią akimirką gali pasirinkti tokį gyvenimo kelią, kuriame nebus mūsų, - tad taip norisi susikrauti visus daiktus, lėkti kur nors toli toli, kur materialus pasaulis nedarytų tokios įtakos, taip atipriai nežeistų, nelaužytų ir neverstų žmonių virsti nevaldoma minia... vis dėl to, Homo Sapiens prigimtis per tūkstančius metų taip ir nesugebėjo pasikeisti, ji niekada ir nepasikeis.
Kategorija: Penas sielai | Peržiūrų: 193 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]