Pagrindinis » 2009 » Sausis » 30 » Rimtis
13:02
Rimtis

Pažvelgiau per langą - ten pamačiau močiutę, vedžiojančią mažą šunelį. Neaišku buvo, kas ką veda, nes šunelis pasirodė kur kas energingesnis už senolę. Paradoksas - garbingo amžiaus sulaukusi moteris, pati vos paeidama, vedžioja anūko augintinį.

Šiandien sužinojau, kad mirė kaimynė, kurią pažinojau nuo mažų dienų - jaunos moters gyvybę prisiglemžė klastinga liga. Beveik prieš metus netekau man labai brangaus žmogaus... po to dar vieno... lyg fakelai - užgeso vienas, antras, trečias, ketvirtas, penktas... nejučia pastebiu, kad jau nebegaliu suskaičiuoti tų, kurie išėjo neatsisveikinę, nepasakę visko, ką norėtų pasakyti paskutinę savo gyvenimo akimirką.

Laikas bėga. Nejučia pastebiu, kad politikų veidai, į kuriuos jau žiūriu bene dešimtį metų, pradeda vis labiau raukšlėtis, smilkiniuose atsiranda žilų plaukų sruogos. O kas pasikeitė? - ir lyg nejučia, eidamas šalia veidrodžio, pamatau savo atvaizdą jame - taip, laikas ir manęs neaplenkė. Esu kitoks, nei buvau prieš dešimtmetį, - o kas nuo to laiko pasikeitė? Atsirado nauji žmonės, nauji draugai, išgyventos asmeninės dramos, paskandintos svajonės ir atsiradusios naujos?..

Viskas taip laikina. Metai iš metų kovoju su vėjo malūnais, negalvodamas apie tai, kad ateis ta diena, kai turėsiu atsisveikinti su brangiais žmonėmis. Dažnai tai suvokiu, lyg nejučia skaičiuodamas metus ir stebėdamas aplinką, - jaučiuosi lyg metraštininkas, į atmintį įrašydamas prisiminimą apie kiekvieną man pažįstamą žmogų ir nešdamas tą informaciją iki tol, kol kažkas perims tą estafetę iš manęs.

Ar žodžiai, veiksmai, jausmai, emocijos ką nors reiškia prieš pažvelgiant gamtos dėsniams į akis? - Natūrali atranka, stipriausių, produktyviausių žmonių išlikimas nepriklauso nei nuo turtų, nei nuo  šlovės, nei nuo intelekto ar užimamų pareigų. Esame visi lygūs tada, kai ateina laikas baigti savo fizinį egzistavimą.

Ar yra amžinas gyvenimas, kažkas po mirties? - Nejučia susimąstau - ką tai keičia, ar viltis, kad po mirties susitiksi su artimais žmonėmis ir galėsi juos apkabinęs, su pilnomis akimis ašarų, ištarti: "Atleisk, kad taip ilgai užtrukau. Ar tau viskas gerai?". Ką tai keičia beviltiškumo ir mirties akivaizdoje? Yra tik pats faktas, jog tuos, kuriuos išleidžiame, turime gerbti, mylėti, ir prisiminti, nesistengiant jų išbraukti iš atminties, juk sakoma, kad žmogus gyvas tol, kol jis prisimenamas, kol apie jį  kalbama.

Ir žvelgdamas per langą, į varganą močiutę pagalvoju... kiek dar ilgai, senele, vedžiosi pakvaišusį šunelį ir lankstysi savo pavargusią nugarą, stengdamasi uždėti jam pavadėlį?
Kategorija: Penas sielai | Peržiūrų: 615 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 4.0/1
Viso komentarų: 1
2009-Spalis-07
1. hmmm [Įvesti]
o is kur tu zinai, kad ji vedzioja anuko augintini, gal tai jos sunelis ....

Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]