Pagrindinis » 2009 » Sausis » 19 » Investicija
22:51
Investicija

Daug min
čių kyla apie tai, ką mes vienas kitam reiškiame, kokiais dėsniais vadovaujamės bendraudami, ko tikimės ir norime. Kartais atrodo, jog investicijos ne tik finansų, bet žmonių atžvilgiu gali būti per daug netikslingos ar net gi nuostolingos. Ką reiškia pati sąvoka – investicija? – tai tam tikrų lėšų įdėjimas į ūkinį subjektą, tikintis gauti naudos. – tas pats ir su dvasinėmis investicijomis  – kuo daugiau tikimės, stengiamės, jaučiame, tuo didesnės grąžos laukiame atgal.

Įsivaizduokime tipinę situaciją – vienas žmogus nori labiau suartėti su kitu, jis deda tam tikras pastangas, kad pasiektų savo tikslą, o tas kitas, atsako abejingumu. Besitikintis artumo, atiduoda save, lyg pinigus dėdamas į banką, tačiau palaipsniui pastebi, kad ta investicija, tebūnie šiuo atveju moralinė, ji ne tik kad neatsiperka, bet ir praranda savo prasmė ir vertę.  Tai – labai rizikingos ir daug kainuojančios pastangos, kurias reikia labai tausoti, nes jos, skirtingai nei pinigai, nėra uždirbamos.

Labai svarbu žinoti ir nujausti, kodėl norime save dovanoti, investuoti viena ar kita kryptimi. Pagrindinis dėsnis finansų sistemoje, bei gyve
nime – investicija, kuri neatsiperka, yra bloga investicija. Tad tikėtis to, ko negalima tikėtis iš tam tikrų žmonių yra investuotos viltys ir tikėjimas, kuris pasmerktas žlugti. Iš tikrųjų, kiekvienu atveju, intuityviai jaučiame, su kuo turime reikalą, ką galime pasiūlyti sutiktam savo kelyje žmogui ir ką jis gali pasiūlyti mums.

Didžiausia rizika – tai didelė tikimybė patirti didžiausius nuostolius, kai investicija, investuota į verslą žlunga ir įmonė yra priversta bankrutuoti. Kai norime žmogų mylėti, su juo būti – visada daug tikimės ir iš jo paties, o kai nesulaukiame teigiamo atsako, o prieš tai esame rodę ne tik daug dėmesio, bet ir tikėjęsi ar net planavę su žmogumi ateitį, pasekmės gali būti labai skaudžios. Kaip to išvengti? Štai keletas patarimų:

1.    Pasikliaukime intuicija ir žinokime su kokiu žmogumi turime reikalą – niekada netikėkime akimis, jos dažniausiai mus apgauna;
2.    Investicija į kitą žmogų yra minimali tuo atveju, jei nededame per daug vilčių ir tikėjimo tuo, ką darome;
3.    Geriausias teis
ėjas – laikas. Kuo mažiau bus koncentracijos apribotame laike, tuo lengvesnės pasekmės, nesėkmės atveju lauks;
4.    Remkimės principu 50% x 50% - visada galvokime apie tai, jog investicija turi būti abipusė – atkreipkime dėmesį į tai,  kiek kitas žmogus investu
oja į mus, kitaip sakant, ieškokime atgalinio ryšio;
5.    Pabandykime pažvelgti į to žmogaus gyvenimo būdą, žmones, kurie jį supa ir požiūrį į artimesnius santykius. Pats žmogus visada sakys tai, ką jis galvoja apie save – pabandykime pasidomėti apie tai, kas mus iš tikrųjų domina. Kiekviena detalė ir smulkmena yra svarbi, ypač tada, jei žmogus nėra labai atviras.

Iš tikrųjų, vadovaujamės visai kitokiais dalykais, nei yra priimta finansų pasaulyje – ten svarbus  finansiniai rodikliai, tendencijos, o kai turime reikalą su žmogumi, esame priversti būti pavergti emocijų, jausmų, kurie toli gražu nėra tokie objektyvus, kaip kad norėtųsi. Tačiau kartais tenka pažvelgti į tam tikrus dalykus kitu kampu, ypač tada, kai pradedame save dalinti aplinkiniams, o ypač tiems žmonėms, kurie tiesiog nėra verti to. Investuoti save, - tai investuoti tam tikrą savęs vertę, kuri gali ir nebegrįžti, šiuo atveju, jei kažkam save dovanosime, tai labai svarbu, kad tas žmogus suprastų, kas yra dovanojama. Jei dalelė širdies bus tiesiog išmesta – reiškia, jog susidūrėme su žmogumi, kuriam nerupi tai, ką apie jį galvojame, ką jam jaučiame. Tai labai rizikinga, todėl prieš žengiant tam tikrus žingsnius, visada yra pravartu išsiaiškinti ko nori viena ir kita pusė, nes po to, kai mūsų mintis užvaldys žmogus, kuris turi visai kitokius ketinimus mūsų atžvilgiu, bus paprasčiausiai per vėlu kažką keisti...

Svarbu tausoti ne pinigus, ne investicijas į tam tikrus fondus, o tausoti save. Nes tai, ką turime savo mintyse, savo vidiniame pasaulyje, yra pati didžiausia vertybė, - nevalia jų dalinti tiems, kurie išlieka abejingi viskam, ką darome.  

Kategorija: Darbas su savimi | Peržiūrų: 713 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 5
2009-Sausis-21
1. Andželika [Įvesti]
Manau, kad nevertų žmonių nėra. Galbūt iš tiesų nevalia dalinti tam, kas išlieka abejingas ir nevertina to, ką jam dalini, kitaip sakant - nereikia jokiais būdais prievartauti žmogaus.
Jei mes sutinkame žmones, kurie mums patinka ir jaučiame, kad bendraudami mes daug daliname, o jie abejingi - vadinasi tai irgi gerai.. Gerai yra tai tuo, kad tai skatina pažinti save ir priimti save tokį, koks esi. Nes kartais atrodo keista, kad kažkas tavo atžvilgiu lieka abejingas, nenori tavo dvasinių dovanų :) Per prievartą niekada nieko nereikia daryti kitam. Gal tam žmogui išties mažiau reikia, gal jis nepasiruošęs kažko priimti, nes nemoka duoti? Gal jis jaučiasi nepatogiai dėl to, kad vis ima, o paskui jaučiasi esąs skolingas, menkas, negalintis grąžinti skolų, o mokantis tik imti?
Aš manau, kad neverta nusiminti, jei kažkas neperauga į tai, ko tu tikiesi.. Kad tu kažką investuoji į kitą, tai galima, sakyti, yra tavo asmeninė problema. Nes jei kažką darai ir tikiesi kažko, dažnai gali nusivilti. Man atrodo, kad tikėtis kažko iš žmogaus yra tikslinga. NEanalizuoti, kiek tu padarai dėl kažko, ir kiek gausi atgal. Nes tik tada tave asmeniškai, kai viskas grįžta, ima stebinti, tai tampa panašu į mažytį kasdienį stebuklą. Ir visai neverta apgailestauti, kai investicijos neauga. Negrąžinamos. Nors kartais dėl to gali būti liūdna. Bet jei taip yra, vadinasi, ir to kažkam reikia. Turbūt patiems mums:)

2009-Sausis-21
2. Marius (markis) [Įvesti]
Nu, šiek tiek ne apie tai mintis sudėliojau, bet jei jau taip supratai - kokia prievarta? - kaip gali kažko reikalauti iš žmogaus, ar sakyti, va aš tau daviau, o dabar jau man atgal duok, čia juk ne prekybos centras, kad nueini, paragauji nemokamai siūlomo maisto ir alia jau įsipareigoji pirkti - nėra materialaus pagrindo, juk dvasinių investicijų nematuojame kažkokiu dydžiu, ar taip? tai ir suvokti, - kas yra dvasinė dovana? - tai ko gero tik kiekvieno iš mūsų tam tikros svajonės, tam tikros iliuzijos, kurios gyvena kiekviename iš mūsų ir labai nutolsta tuo realybės. Ir tai nėra vien koncentruotas dėmesys priešingai lyčiai, tai tam tikros pastangos susirasti draugų ir tarp tos pačios lyties atstovų. Ką reiškia jei investuoji į kitą, tai to žmogaus problema? - nu didesnio nesusipratimo dar nesu girdėjęs. Kaip matau, supratimas apie tam tikrus dalykus mano ir mano oponentės labai stipriai skiriasi. - kokios gali būti problemos? - ar pati dovana, ar pats šilumos davimas gali būti problema? - duoti - nereikalaujant atgal yra pati didžiausia vertybė, ir tai darai tol, kol gali... aš nereikalauju nieko nė iš vieno žmogaus, tik ateina tam tikra riba, kai nebegaliu daugiau savęs duoti (suprask investuoti) į tam tikrus fondus - žmones, nes jie neneša lauktos naudos (suprask neteikia dvasinio pasitenkinimo). Liūdna gali būti tik tada, jei tavo dvasinį pasaulį ištinka bankrotas, o jei prarandi dalį investicijų - reiškia, jos sugrįš kažkur kitur.

2009-Sausis-21
3. Andželika [Įvesti]
ne, tu viską supratai atbulai, nei sakau :) nekalbėjau apie reikalavimą atgal kažko, ir tai ne to žmogaus problema. Ir aš nekalėbau avien apie priešingą lytį:)

psakaityk dar kartą:)


2009-Sausis-23
4. :) [Įvesti]
Nenusimink, jei nepasiteisino Tavo viltys ir lūkesciai. Ne visada gali žinoti, kaip sakai, su kuo turi reikalą. Tenka rizikuoti. Bet juk kiekvienas žmogus turi tam tikrą intuiciją... Ir akys šiuo atveju nemeluoja!! Tikriausiai kalčiausias čia kiaulystės dėsnis - kuo labiau žmogus tikisi gauti grąžos, tuo labiau tenka nusivilti. Bet kita pusė ta, kad jei nuoširdžiai dalini kitam savo emocijas ir jausmus, tai ir nelauki jokios dovanos atgal - tai yra tik Tavo nuopelnas, Tavo meilė ir Tavo gėris, kurie jokiu būdu negali būti priimti kaip įsipareigojimas kitam žmogui. Ir ne abejingumas čia kalba, o skirtingas požiuris.

2009-Sausis-24
5. Marius (markis) [Įvesti]
Visiškai sutinku su šypsena smile - tik kiaulystės dėsnis ir pats suvokimas, kas ir kodėl daroma yra svarbus, nieko nereikalaujant ir nieko neprašant - tą aš galiu duoti visiems, išskyrus žmogui, kuris priverčia krūtinėje plakti stipriau širdį - ar gali būti didesnė kančia, kai myli, nori, bet negali paliesti geidžiamo žmogaus? - ar galima tokiu atveju išlikti abejingu ir toliau dalinti save? - nebent tiems, kurie linkę save žudyti, kankinti, tai gali būti gyvenimo tikslu. Bet viskam yra savos ribos, laikas ir dėsniai. aš niekada nežaidžiu ir nežaisiu kito žmogaus jausmais, nes man tai - atsakomybė. bet ne visi ją visada jaučia.

Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]