12:57 Dugnas | |
Ką reikia daryti, kad gyvenimas atneštų naujas gaires į kasdienybę? – Kuo reikia kvėpuoti, kad įkv  ėptumėm oro, kurį nurijus pradėtumėm į viską žiūrėti blaiviomis akimis? – Kada reikia pajusti stiprybę savo rankose, kad kiekvienas darbas, kiekvienas žodis sklistų su jėga, kurios niekas negalėtų sulaikyti? Ką reikia atiduoti, kad kūnas pavirstų viesulu vieną po kito pavergsiančiu žmonių širdis? – Kaip reikia į viską žvelgti, kad gyvenimas apsiverstų aukštyn kojomis, kad mėnulis šviečiantis sidabru staiga virstų auksine saule?Daug teorijos, daug minčių, daug jausmų, daug visko, ko negalima apčiuopti plikomis rankomis. Kai tam tikra gyvenimo sritis pradeda merdėti, nori nenori, turi rasti atsakymą į tai, kodėl esamu momentu esi ten kur esi. Kai esi ten, kur galbūt visai nesitikėjai atsidurti, pradeda pintis mintys, o tikslai, pastangos ir norai sutelkti dėmesį, pastangas į apčiuopiamus dalykus tampa lyg neįmanoma misija, lyg nesuformuluotas tikslas, lyg supratimas to, ko paprastai neįmanoma suprasti. Kai esi didelis, atrodo, jog visas pasaulis atsigula po kojomis, kai esi mažas – jautiesi lyg sūraus vandens lašas bekraščiame pasaulio vandenyne. Kai norisi šaukti, visas pasaulis to net nenorėdamas tave išgirsta, kai norisi tylėti, visas pasaulis tyli kartu su tavimi. Laimės akimirkoje pasiryžtame mindžioti po savimi tai, ką beviltiškumo apvaizdoje dieviname. Tos akimirkos, kai nesuvokiame to ką turime, ilgainiui pradedame neapkęsti. Kai atiduodame dalelę savo širdies, niekada negalvojame apie tai, kad ji tikriausiai jau niekada nebegrįš atgal. Viskas priklauso nuo to, kokios mintys sukasi galvoje, kuo gyvename šią akimirką, nes tik ši akimirka yra svarbi, o visa kita, tai mūsų praeities, išgyvenimų ir jausmų virtinė, lyg traukinio vagonai riedanti iš paskos ir kuo jų daugiau, tuo sunkiau tampa tempti visą sąstatą, kurį vadiname paprastai - savo gyvenimu. Pasiekus kritinę situaciją, įgauname naujų jėgų, sutelkiame save žūtbūtinei kovai su likimo smūgiais - kuo labiau esame prispausti prie žemės, tuo stipresnis noras prisikelti, tuo stipresni noras kovoti už save. Kova už save, lyg kokiose civilizacijos džiunglėse tampa svarbiausiu kriterijumi, vien tam, kad įgyti pranašumą prieš kitus, vardan to, kad nesijausti vandens lašu plačiame vandenyne. Daugiau klausimų nei atsakymų. Daugiau minčių nei realių veiksmų. Daugiau analizės nei konkrečių tikslų. | |
|
| |
| Viso komentarų: 4 | |||||||||
| |||||||||
- nėra jokios nevilties, nėra nei sunkaus meto, - tai kas parašyta nėra vien mano jausmų apogėjus - tai šiek tiek kasdienybės kita dimensija - manau, kad kiekvienas galime šį straipsnį pritaikyti sau - tai mūsų vidinis AŠ - ne tik mano nuoga siela...
