17:32 Dar kartą apie TAI | |
Myliu - nemyliu... negerbiau, buvau negeras, šaukiau, reikšdavau nepasitenkinim  ą
balsu, kuris dažnai pereidavo į isteriją... aš tiesiog negirdėjau ką
man sako, bėgau nuo atvirų, nuoširdžių pokalbių, nes man jie nebūdavo
malonūs, norėjau laisvės, mes nesupratom vienas kito, mūsų tikslai,
požiūris į gyvenimą pradėjo skirtis, nesutapo charakteriai ir t.t. -
kokių tik priežasčių nebūna, ko tik neįvyksta iki tol, kol jau ateina
tas momentas, kai reikia sudėlioti taškus, kai jau kažką keisti, dėl
kažko gailėtis tampa per vėlu. Ir po eilinės nesėkmės, skubėsime
sakyti, kad ne, tai ne tas žmogus, mes nebuvom vienas kitam skirti, tai
ne mano kelias, ne ta kryptis, kuria aš norėčiau eiti. Bet bet... vis
dėl to krūtinėje jaučiame skausmą, nors atrodytu, kad gailėtis nėra ko,
tačiau...Žinoma, nėra auksinės formulės, pagal kurią mes
žinotumėme kokio žmogaus norėtumėme šalia savęs, - o gal esame jau
susikūrę kažkokį šabloną, kuriuo vadovaudamiesi bandom greta esantį
žmogų pakeisti pagal savo požiūrį, kad artimo žmogaus minusai atrodo
tokie dideli, kad norisi šaukte šaukti, bėgte bėgti, - galų gale
suprantame, kad paliktas ne vietoje arbatos puodelis mūsų viduje gali
sukelti cunamį. O juk tai tas pats žmogus, kuriam žiūrėdami į akis
sakome, kad mylime! - tai kas ta meilė? - kas? - abstraktus jausmas,
kad yra reikalingas būtent tas žmogus, nors tam mylimam žmogui galime
pasakyti tokius žodžius, dėl kurių vėliau tenka gailėtis? - O gal esame
vien tik savo emocijų vergai, gal tik jos valdo viska aplink, o meilė
reikalinga tik tam tikru momentu, pačiu pirmutiniu, pačioje pradžioje,
kol pasiekiame savo tikslą, o po to kažkur dingsta - išgaruoja lyg
dūmas?.. Ar tik to reikia? Iš tikrųjų, po tikruoju jausmu labai daug kas slepiasi, vieną vakarą, per radijo imtuvą klausiau kažkoki  os laidos, kurioje išgirdau dialogą, kuris man giliai įstrigo atmintyje:- Tai meilė ar vis dėl to paprasta aistra? - O ar yra skirtumas? - Meilė, kai duodi ir norisi dar duoti. - O aistra? - O aistra, kai imi ir dar daugiau norisi imti, reikalauti, be logikos ir priežasčių. - Aš noriu jai duoti viską ir pasiimti viską. Vis dėl to, aistra nėra tas pats, kas meilė, tai nėra jausmas, kuris kyla iš širdies gelmių, tai nėra tai, kas tarnaus ilgus metus. Labai dažnai žmones suveda aistra, taip pat juos ir išlaiko... mano draugų pora, dar būdami Jungtinėje Karalystėje, buvo ant išsiskyrimo ribos - jie dirbo skirtingose fermose, ir mergina ,sulaukusi nemažai dėmesio iš kitų vyru, pradėjo gyventi gyvenimą, kuriame nebebuvo antrosios pusės. Santykiai poroje tapo labai keblūs - jie pykosi, valandų valandas kalbėdavosi telefonu, svarstė galimybes pasukti skirtingais gyvenimo keliais, sprendė įvairiausius rebusus ir galų gale nusprendė apie tai pasikalbėti susitikę. Kai mano draugas grįžo, aš labai norėjau sužinoti, kaip jiems sekėsi, kodėl jie vis dar kartu, ir kas privertė juos vėl būti drauge. Labai nustebau, kai išgirdau atsakymą, kad jie nuostabiai sutaria lovoje, kad jie puikiai vienas kitą jaučia ir patenkina visus savo lytinius poreikius ir fantazijas. Ir iš karto kilo klausimas - o kur čia meilė? Ne gi to užtenka - vien tik pakvaišusio sekso? - pasirodo, kad taip. - tiesa pasakius, mane šiek tiek nuvylė toks draugų požiūris, juk ne paslaptis, kad svarbiausia - tarpusavio santykiai, pagarba, ištikimybė ir kiti taurūs dalykai, tačiau... juos siejo aistra, ir kas keisčiausia, šiandien, nuo tų dienų, kai buvome išvykę, jau praėjo keletas metų, ir mano draugų pora sėkmingai gyvena kartu ir ruošiasi kurti šeima. Tai tik vienas iš daugelio fenomenalių atvejų, dar viena meilės išraiška, kurių gali būti pačių įvairiausių.  Iš tikrųjų, išlaikyti, puoselėti savyje meilės jausmą nėra taip sunku, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Mylėti - taip pat kaip dirbti,- reikia pastovių pastangų, injekcijų, kad galėtumėme būti tvirti dėl savo jausmų. Jeigu šaukiame ant savo artimo žmogaus, kartais jo tiesiog nekenčiame, ir norime bėgti tolyn - kalbėti apie meilę, kaip apie taurų jausmą nėra jokios prasmės. Švelnus prisilietimas, apkabinimas gali kur kas daugiau nei pakeltas balso tonas. Įdomiausia yra tai, kad daug ką suprantame po to, kai būna per vėlu. Stengiamės suprasti kur klydome, kodėl elgėmės vienaip ar kitaip, ir giliai širdyje bandome tikėti, kad viskas gali pasikeisti, kad su tuo žmogumi galime būti kitokie, - galime jį vėl gerbti, pasitikėti juo, ir eiti kartu pirmyn. Deja, žmonės nesikeičia. - tai graudus faktas, kurio labai dažnai nesugebame įvertinti - objektyvus mąstymas tam tikrais momentais yra niekas, palyginti su skausmu, kurį jaučiame. 2008 09 29 | |
|
| |
| Viso komentarų: 1 | ||||||
| ||||||