Dar kartą apie TAI - 29 September 2008 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2008 » Rugsėjis » 29 » Dar kartą apie TAI
17:32
Dar kartą apie TAI

Myliu - nemyliu... negerbiau, buvau negeras, šaukiau, reikšdavau nepasitenkinimą balsu, kuris dažnai pereidavo į isteriją... aš tiesiog negirdėjau ką man sako, bėgau nuo atvirų, nuoširdžių pokalbių, nes man jie nebūdavo malonūs, norėjau laisvės, mes nesupratom vienas kito, mūsų tikslai, požiūris į gyvenimą pradėjo skirtis, nesutapo charakteriai ir t.t. - kokių tik priežasčių nebūna, ko tik neįvyksta iki tol, kol jau ateina tas momentas, kai reikia sudėlioti taškus, kai jau kažką keisti, dėl kažko gailėtis tampa per vėlu. Ir po eilinės nesėkmės, skubėsime sakyti, kad ne, tai ne tas žmogus, mes nebuvom vienas kitam skirti, tai ne mano kelias, ne ta kryptis, kuria aš norėčiau eiti. Bet bet... vis dėl to krūtinėje jaučiame skausmą, nors atrodytu, kad gailėtis nėra ko, tačiau...


Žinoma, nėra auksinės formulės, pagal kurią mes žinotumėme kokio žmogaus norėtumėme šalia savęs, - o gal esame jau susikūrę kažkokį šabloną, kuriuo vadovaudamiesi bandom greta esantį žmogų pakeisti pagal savo požiūrį, kad artimo žmogaus minusai atrodo tokie dideli, kad norisi šaukte šaukti, bėgte bėgti, - galų gale suprantame, kad paliktas ne vietoje arbatos puodelis mūsų viduje gali sukelti cunamį. O juk tai tas pats žmogus, kuriam žiūrėdami į akis sakome, kad mylime! - tai kas ta meilė? - kas? - abstraktus jausmas, kad yra reikalingas būtent tas žmogus, nors tam mylimam žmogui galime pasakyti tokius žodžius, dėl kurių vėliau tenka gailėtis? - O gal esame vien tik savo emocijų vergai, gal tik jos valdo viska aplink, o meilė reikalinga tik tam tikru momentu, pačiu pirmutiniu, pačioje pradžioje, kol pasiekiame savo tikslą, o po to kažkur dingsta - išgaruoja lyg dūmas?.. Ar tik to reikia?

Iš tikrųjų, po tikruoju jausmu labai daug kas slepiasi, vieną vakarą, per radijo imtuvą klausiau kažkokios laidos, kurioje išgirdau dialogą, kuris man giliai įstrigo atmintyje:

- Tai meilė ar vis dėl to paprasta aistra?
- O ar yra skirtumas?
- Meilė, kai duodi ir norisi dar duoti.
- O aistra?
- O aistra, kai imi ir dar daugiau norisi imti, reikalauti, be logikos ir priežasčių.
- Aš noriu jai duoti viską ir pasiimti viską.


Vis dėl to, aistra nėra tas pats, kas meilė, tai nėra jausmas, kuris kyla iš širdies gelmių, tai nėra tai, kas tarnaus ilgus metus. Labai dažnai žmones suveda aistra, taip pat juos ir išlaiko... mano draugų pora, dar būdami Jungtinėje Karalystėje, buvo ant išsiskyrimo ribos - jie dirbo skirtingose fermose, ir mergina ,sulaukusi nemažai dėmesio iš kitų vyru, pradėjo gyventi gyvenimą, kuriame nebebuvo antrosios pusės. Santykiai poroje tapo labai keblūs - jie pykosi, valandų valandas kalbėdavosi telefonu, svarstė galimybes pasukti skirtingais gyvenimo keliais, sprendė įvairiausius rebusus ir galų gale nusprendė apie tai pasikalbėti susitikę. Kai mano draugas grįžo, aš labai norėjau sužinoti, kaip jiems sekėsi, kodėl jie vis dar kartu, ir kas privertė juos vėl būti drauge. Labai nustebau, kai išgirdau atsakymą, kad jie nuostabiai sutaria lovoje, kad jie puikiai vienas kitą jaučia ir patenkina visus savo lytinius poreikius ir fantazijas. Ir iš karto kilo klausimas - o kur čia meilė? Ne gi to užtenka - vien tik pakvaišusio sekso? - pasirodo, kad taip. - tiesa pasakius, mane šiek tiek nuvylė toks draugų požiūris, juk ne paslaptis, kad svarbiausia - tarpusavio santykiai, pagarba, ištikimybė ir kiti taurūs dalykai, tačiau... juos siejo aistra, ir kas keisčiausia, šiandien, nuo tų dienų, kai buvome išvykę, jau praėjo keletas metų, ir mano draugų pora sėkmingai gyvena kartu ir ruošiasi kurti šeima. Tai tik vienas iš daugelio fenomenalių atvejų, dar viena meilės išraiška, kurių gali būti pačių įvairiausių.

Iš tikrųjų, išlaikyti, puoselėti savyje meilės jausmą nėra taip sunku, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Mylėti - taip pat kaip dirbti,- reikia pastovių pastangų, injekcijų, kad galėtumėme būti tvirti dėl savo jausmų. Jeigu šaukiame ant savo artimo žmogaus, kartais jo tiesiog nekenčiame, ir norime bėgti tolyn - kalbėti apie meilę, kaip apie taurų jausmą nėra jokios prasmės. Švelnus prisilietimas, apkabinimas gali kur kas daugiau nei pakeltas balso tonas.

Įdomiausia yra tai, kad daug ką suprantame po to, kai būna per vėlu. Stengiamės suprasti kur klydome, kodėl elgėmės vienaip ar kitaip, ir giliai širdyje bandome tikėti, kad viskas gali pasikeisti, kad su tuo žmogumi galime būti kitokie, - galime jį vėl gerbti, pasitikėti juo, ir eiti kartu pirmyn. Deja, žmonės nesikeičia. - tai graudus faktas, kurio labai dažnai nesugebame įvertinti - objektyvus mąstymas tam tikrais momentais yra niekas, palyginti su skausmu, kurį jaučiame.

2008 09 29
Kategorija: Vyras ir moteris | Peržiūrų: 252 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 1
2008-Gruodis-25 Spam
1. Andželika
nukopinsiu, ką rašiau apie meilę:

man keista, kai žmonės sako, kad tai jausmas. Jausmas juk yra tik tam tikras išgyvenimas - kuris gali praeiti, išgaruoti. Taip nutinka ir su tuo, ką buitiškai vadiname meile - sutikau, pamilau, praėjo. Natūralu, kad meilėje aistra ir kiti ją papildantys jausmai svyruoja kaip svyruoklė - kartais jauti aistrą, kitą dieną praeina, paskui vėl atsinaujina, kaip švytuoklė kokia. Kai iš tokio jausmo pliūpsnio prasideda santykiai, tai dažnai natūralu, kad po kurio laiko lieka tik pagarba ir pan - kurie yra traktuojami, kaip pakankama sąlyga, kad gyventi šalia vienas kito. Kita vertus, pagal mane, tokia meilė yra bešaknė.. todėl ji dažnai pasmerkta nunykti. Atvirkščiai, kai pagarba yra pagrindas iš pradžių (abipusė draugystė, interesai), kai visas bendravimas išsirutulioja į meilę, tada tie jausmų svyravimai atrodo natūralūs ir nesusidaro meilės praėjimo įspūdžio, tai priimi natūraliai, nes pagarba buvo iš anksto - ir tai jau tampa nebe pakankamai gera sąlygaa gyventi šalia, bet natūralus kartu buvimo dėsnis, kuris apauga kitais jausmais, pasipildo. Todėl tikra meilė yra ta, kuri auga, o ne nyksta, išblėsta... kaip jausmas - pabundi ryte ir supranti, kad šio vyro nebemyli.. meilė tai darbas. Teisingai buvo kalbama, kad meilę reikia auginti, brandinti savyje - t.y. mokėti mylėti, nes tai sunku..
Ar asitra ir seksas yra pakankama buvimo kartu sąlyga ir šeimos kūrimo pagrindas? man NE. Nežinau, ar tai moteriškas, ar asmeniškas požiūris, bet man ne. Jei tai išlaiko žmones kartu, vadiansi yra kažko daugiau, nes šeima ant tokio pagrindo pagal mane yra nepilna, na kas iš to buvimo kartu šalia, artimai, jei tas žmogus tau svetimas, kad jis tavęs nesupranta, kad tave jame daug kas erzina. Kita veertus, kas iš tos draugystės be aistros. na, jei nėra aistros, vadinasi išvis reik turėt tada du vyrus :D:D:D
bet jei rimtai, jei yra meilė, ne ta kasdiene prasme, ir yra trauka, tai susinormalizuoja laikui bėgant visur - ir gyvenime, ir sekse, viskas ateina su laiku.
Pirmadienis, 2008, Rugsėjo 29 21.10


Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]