Gyvenimo kelias - 9 September 2008 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2008 » Rugsėjis » 9 » Gyvenimo kelias
09:57
Gyvenimo kelias

Idėja eiti keliu, kurį pasirenkame patys visada žavi, nes tai lyg kokia atsakomybė už save, kuri suteikia tam tikrą valdžią sau. Nors kiek iš mūsų suvokiame apie tai, kad tas kelias egzistuoja ir kad jis vis dėl to kažkur veda? - dažnai apsidairau aplink, pabėgės nuo savo pasaulio pažvelgiu į šalia savęs esančius, pažvelgiu į kitų žmonių vidinius pasaulius, kuriuose nerandu nei konkretaus plano nei sąvokos, kurią vadinu gyvenimo keliu. Daugeliui galbūt atrodys, kad pats gyvenimas, jau yra kelias, ir kad viskas kas vyksta aplink mus, jau seniai nulemta, kad egzistuoja tokia sąvoka kaip "likimas", kad realiai esame atsakingi tik už savo fizinių poreikių patenkinimą, o vidinės pastangos lyg ir lieka savaime besivystančiu ir besiformuojančiu procesu.


O kokią įtaką mintys turi mano pasauliui, kasdienybei, elgesiui?- kodėl eidamas kažkokiu išgalvotu keliu turiu galvoti apie tai, ką tame kelyje sutiksiu? - Visi suprantame, kad mūsų gyvenimas prasidėjo mums gimus, ir savo gyvenimo kelią pradėjome eiti ne vieni, mus ilgą laiką, kaip ir įprasta, vedė tėvai - jie mums padėdavo, mokino kaip elgtis, su kuo draugauti, su kuo ne, padėjo žengti pirmus žingsnius ir ruošė gyvenimui. Atėjus tam tikram laikui, patys atsistojome ant kojų ir galėjome eiti. Bet koks tas ėjimas? - kiek esame atsakingi už save ir kiek stengiamės įprasminti save, kad ir toje nykioje kasdienybėje? - ar turime išsikėlę tikslus ir ar sistemingai jų siekiame? - žinoma, skubėsime pripažinti, kad "taip, be abejo..." - o jei tuos tikslus reikėtų užrašyti ant popieriaus lapo, ar labai ilgas sąrašas būtų? - ar iš vis rastumėm ką parašyti?


Pats suvokimas, kad esame tam, kad būtumėme ir gyvenimo srovė mus neštų taip, kad viskas būtų gerai, yra lyg loterijos bilietas, kurį nusipirkę tikimės laimėti didelę pinigų sumą - kitaip tariant, tikimybė, kad viskas bus taip, kaip mes norėtumėme pasikliaujant vien likimu, ar vien tik aplinkybėmis gali būti labai menka. Tad labai dažnai gyvenama tam, kad vis tikimasi laimėti gyvenime kažką, nededant jokių pastangų - vien tikintis. Reikia pripažinti, kad vis dėl to, kai kam tai pavyksta, išlošti tam tikrą "gyvenimo loteriją", bet kaip ir realioje loterijoje, tokių, geriausiu atveju būna tik keletas, o kur masės besitikinčios kažko, kažko iš kažko.

Įsivaizduokime alėja, kurios viduriu eina siauras takelis, ir su kiekvienu nauju žingsniu mumyse įvyksta kažkoks perversmas, lyg kažkoks naujas suvokimas, naujas gyvenimo etapas, naujas požiūris. Tai ir yra mūsų gyvenimo kelias, - ir kokiu būdu mes juo einame? - kai kas šliaužia, kai kas bėga, kai kas stovi vietoje, o kai kas sistemingai žingsniuoja tolyn. - paklauskime savęs, koks yra mūsų kelias? -
Šliaužiantis ėjimo būdas susijęs su vidine būsena, kurią paprastai vadinu "čia ir dabar", kai žmogus gyvena šia akimirka ir nelabai rūpinasi rytojumi. Gyvenimas tiesiog iš inercijos šia diena, tai - ko gero plačiausiai paplitęs gyvenimo kelias.


Bėgimas, susijęs su tais žmonėmis, kurie paprastai nenustygsta vietoje, jie amžinai ieško intrigų, naujų iššūkių, daug keliauja ir daug ką nori pažinti - nors toks gyvenimo kelias ir praturtina žmogų dvasiškai, tačiau tai labiau susiję su blaškymuisi, ir dar taip vadinamu "nežinau ko noriu, bet ieškau, nors niekaip negaliu rasti savęs".

Kai stovime savo gyvenimo kelyje, reiškia, kad esame užstrigę tam tikrame gyvenimo tarpsnyje, ir progresas siekti užsibrėžtų tikslų merdėja. Paprastai tai apibūdinama "man gerai taip, kaip yra".

Ėjimas - tai pats produktyviausias gyvenimo kelias, kai viskas gyvenime daroma sistemingai, lyg pagal iš anksto sudėliotą planą. Iš tikrųjų, kiekvienas turėtumėme turėti ir planą, ir tikslą kažką gyvenime pasiekti. Tai lyg koks etalonas, kiekvienam iš mūsų.

2008 09 09
Kategorija: Darbas su savimi | Peržiūrų: 729 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 5
2008-Gruodis-22 Spam
1. Anonimiškas
"Bet koks tas ėjimas? - kiek esame atsakingi už save ir kiek stengiamės įprasminti save, kad ir toje nykioje kasdienybėje? - ar turime išsikėlę tikslus ir ar sistemingai jų siekiame? - žinoma, skubėsime pripažinti, kad "taip, be abejo..."

čia aš neperskaičius atsakiau iš karto "Ne" :)
Koks tas gyvenimo kelias - kartais ir bėgi, kartais stovi, kartais eini... priklauso ir nuo dvasinės būklės. Negaliu eiti sistemingai, nepavargdama. Nors ir turbūt tiksliai nežinau kur einu, tai daugiau intuityvus ėjimas - bet tai ne ėjimas bet kur ir su bet kuo.
man kartais atrodo, kad svarbiausia yra atrasti gyvenimą savyje, ieškoti savęs, suprasti, kas tu, kam tu, ar tau čia gera, ar esi patenkintas gyvenimu? jei ne, vadinasi, reikia kažką keisti 9kiek tai priklauso nuo tavęs - aš netikiu, kad absoliučiai viskas opriklauso nuo mūsų pačių, bet ir nesu kraštutinė kokia fatalistė. Tiesiog yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklausomi, ir mes tada turime teisę arba kovoti, arba susitaikyti). Man atrodo, kad labai svarbus yra mokėjimas susitaikyti su gyvenimu, priimti jį savyje, kad neišgyventum per daug frustracijų. tai galima pavadinti iš dalies plaukimu pasroviui. Bet gyvenimo pasroviui, jei plauki ir tave išmeta į sausumą ir negali išsiropšti, gali kovoti, bet kai reiks gyvenimas tave priims atgal į tą gyvenimo tėkmę. viskas, kas tik nutinka - yra naudinga, viskas yra dovana, absoliučiai viskas. Todėl eidamas savo keliu - kad ir kokiu būdu juo eini - su laiku usimąstai koks tai kelias, ir kam jis reikalingas. man atrodo, kad svarbiausia yra gyventi harmonijoje su savimi pačiu. kai to pasieki, gyvenimo kelias atrodo tinkamas, tas kuriuo eini. Žinoma, galima nukrypti vėl į pesimizmą ir susimąstyti, kad viskas neturi prasmės, nei tikslai, nei taii į kur einu. Manau, kad bet koks tikslas nepateisina priemonių, nes svarbu ne tik KUR eini, bet ir KAIP, kokiu būdu.
Aš niekada sau nekeliu globalių tikslų. Aš jį suvokiu tą tikslą, pagrindinį ar pagrindinius kelis, bet jie yra horizonte, o kasdien siekti reikia žingsnio atstumu. Tai kaip aklas kelias, naktyje, kai turi žibintą - žinai, kad toli yra tai, ko ieškai, bet apsišviesti gali tik 10 artimiausių metrų (ar mažiau). Gal tai ir vadinama tuo sistemingu ėjimu. bet būna akimirkų, kai visi tikslai pasimeta. Nežinau, kas mus grąžina į mūsų gyvenimo kelią. galbūt angelai sargai, kuriuos sutinkame savo gyvenimo kely...
Trečiadienis, 2008, Rugsėjo 10 14.08


2008-Gruodis-22 Spam
2. Marius (markis)
Man labai patinka dialogas, tačiau aš pažįstu tik keletą žmonių, kurie galėtu taip pat giliai narstyti mano iškeltas temas, tad ir mano domėjimasis yra natūralus... o oponavimas vis dėl to šioks toks yra, nes bandoma paneigti iškeltas mano teorijas, bet vėl gi.. atsakymus į juos vėl gi turiu.
Taigi - jei teko atsakyti "Ne" į klausimą, ar sistemingai siekiame savo tikslų, tokiu atveju, mes lyg ir nuvertiname save, ar taip? - žmogus iš prigimties nėra savikritiškas, mes ieškome priežasčių vien tam, kad rastumėm sau pasiteisinimą, kalbu ne vien apie vidinę žmogaus būsena - jei suvokiame, kad nieko nedarome, nieko nesiekiame, tada kodėl esame čia? - vis dėl to, gyvenimo kelias nėra akimirka čia ir dabar ir nėra vienkartinis jausmas tam tikrą akimirką - viskas prasideda nuo mūsų globalių tikslų, - turiu mintyje, kad periodas, suskirstytas į metus, gal į dešimtmečius: karjeros, šeimos planavimo, materialines geroves planavimas,- tai materialus dalykai, kurie vėl gi, nepasidaro taip savaime ir daugelis lošia tą vadinamą loteriją - nieko nedaro, o tikisi. Svarbu pats proceso suvokimas, kad galėtumėm tai vadinti sistema.
Kas reiškia atrasti gyvenimą savyje? -ieškoti savo laimes formules?- ar esi patenkintas ar ne? - ok, sutinku, viskas vardan to, bet gyvenimas turi ir kitą medalio pusę, ne vien, kad žiūrėkite, koks aš laimingas, kaip man gera, ar koks aš varganas - ne, esme ne vien mumyse, esme yra pats santykis su aplinka, kad gyventi sveikai ir atsiriboti nuo blogos įtakos kitų gyvenimams, tobulinant savąjį, užsiimant savęs tobulinimu - kartais norisi prilyginti save budistu vienuoliams, kurie ieško sielos ramybes visą gyvenimą, o kodėl mums jos savyje nepaieškojus ir galų gale neįprasminus savo kelio?? - į viską galime žvelgti per buities aureole, viską galima nuleisti iki pat žemes. Ir sakyti, kad visos teorijos nevertos nei skatiko, kad čia tik svaičiojimai ir vis dėl to, ne pesimizmu turime gyventi, bet suvokimu, realiu suvokimu, ne skraidymu kažkur aplink save, ne paviršutinišku mastymu, ne egzistavimu, o gyvenimu pasiekiant tam tikra būseną.
Taip esmė yra KAIP eini, - geras pastebėjimas - be mūsų egzistuoja ir kiti žmones, reiškias, kad esame atsakingi už tų žmonių laimę ir gerą savijautą, kad esame atsakingi už savo veiksmus ir turime jausti atsakomybę - tai ir yra gyvenimo kelias - lyg koks auginimas savyje sistemos, ir kartu radimas sveiko ir gero dialogo su aplinka - tai vienas kitą papildo. O vis dėl to reiktų kelti sau globalius tikslus - paimti surašyti viską ant popieriaus lapo ir po to paimti tai ir paskaityti po 5 metų ir pažiūrėti kas buvo pasiekta padaryta - lyg koks penkmečio planas. Taip, nenorime to, nes tai darbas, darbas sus savimi, tai jau sistemingas tikslo siekimas. Tai daro žmones, taip gyvena ir būtent tokiu principu pasiekia pačiu geriausių rezultatų - tai ir yra gyvenimo kelio pagrindine esme. Jis turi būti nukreiptas reikiama kryptimi.
Trečiadienis, 2008, Rugsėjo 10 21.07

2008-Gruodis-22 Spam
3. Andželika
Na, galbūt kažkur ir oponuoju, bet ne visur.
Ne atsakiau paprastai, nes nenuvertinu, o tiesiog žinau, kad ne, taip nėra, negaliu atsakyti taip, nes žinau, kad ne :D
dbr į visus klausimus neatsakysiu į prieš tai ėjusį komentarą, nes jau nebepamenu ką skaičiau, esu truputį nesusikoncentravusi dbr, išsiblaškiusi, tai gal ta ir mintis bus visa išsitaškiusi. tai va, rasti gyvenimą savyje tai man kaip atrasti save - tai ne žngti su visais ir tuo pačiu ritmu (iš vienos pusės), bet savyje turėti gyvenimo, bent jau aš dažnai jaučiu, kad mano laikas nesutampa su tuo laiku, kuris yra gyvenimo išorėje. tai iš vienos pusės man ir gerai yra, nes tada jaučiuosi saugi ir gyvenanti savo gyvenimą. tačiau kartais tas gyvenimo ritmas išmuša į tą ritmą, kaip visų, kai tada užsiimi darbais kuriais turi užsiimti, bėgi kažkur kažką darai, automatiškai, tai savyje tada pasimeti, tai tas man blogai jaučiuosi tada aš. Aš nežinau, kas tai yra realu, dažnai pasimetu tame gyvenime aš, ir dar būna, kai supranti, kad neturi atramos, esi taip, atsakinga už daug ką atsakinga, bet kartais tai per sunku, ir tada norisi pabėgti, man taip čia.
Tai dėl atsakomybės aš sutinku. Ir dėl to susirašymo ant lapelio, čia neseniai visai apie tai mąsčiau :)
bet nežinau, aš kažkokia šiuo metu savo gyvenime pasimetus...

Trečiadienis, 2008, Rugsėjo 10 22.11


2008-Gruodis-22 Spam
4. Marius (markis)
Visada atsistojame prieš save, ir matome save veidrodyje tokius, kokie esame ta ar kitą akimirką. Viskas įgyja labai konkrečią išraišką šiek tiek atsitraukus į šoną, pažiūrėjus kiek įmanoma objektyviau į save iš šono. Kad ir pats lėkimas, pats procesas, ar slinkimas, jis kartais įgauna sisteminio gyvenimo kelio ėjimo epizodų, bet tai labai laikina būsena, duodanti tik tai akimirkai kažkokį postūmį eiti tolyn. Ar suvokimas, kuo esi ir kam esi, gali padaryti mus laimingesniais? – Ar suvokimas, kas esu ir kodėl sukels vien tik teigiamus jausmus ir mintis? – labai pavojinga žaisti su tuo, nuo ko gali nukentėti, pavojinga eiti ten, kur gali nerasti nieko. Galbūt todėl daugelis lieka sėdėti namie, prie televizoriaus ekrano ir nenori nieko kita matyti, kaip tik kitų žmonių gražų gyvenimą, gražias svajas, juk dėl tos pačios priežasties tokios populiarios melodramos – esame užprogramuoti matyti tai, ką norime matyti, tebūnie ne savo gyvenime, kad ir kitų. Tad ir ta realybė, ji tokia pat slidi, ir pavojinga, kad kartais tiesiog geriau gyventi ir jos nematyti, prie jos sugrįžtant tik tada, kai norime pakilti kažkur aukščiau savos dimensijos.
Ketvirtadienis, 2008, Rugsėjo 11 09.56

2008-Gruodis-22 Spam
5. Andželika
žinoma, ne, suvokimas kas esi ir kodėl esi nebūtinai sukels vien teigiamas emocijas, ir tas klausimas nebūtinai išsisprendžia iškart, tiesiog tas klausimas gyvybiškai reikalingas (ne visiems), bet ar jis ir turi sukelti vien teigiamas emocijas? jei taip, tuomet tik apgaudinėtume save. kaip ir tos melodramos, kurios leidžia pasijusti geriau :) suprojektuoti savo gyvenimo nesėkmes, kad būna ir geriau, čia jau psichologiškai veikia.
Ketvirtadienis, 2008, Rugsėjo 11 12.35

Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]