Pagrindinis » 2008 » Rugpjūtis » 31 » Ego
09:19
Ego

Susimąsčiau apie tai, ką ir kodėl darome kiekvieną dieną, kodėl bendraujame su žmonėmis, kodėl padedame jiems, kaip apskritai mūsų pasąmonė pateisina egzistavimo dėsnius ir kodėl mums to reikia.

Daug ką darome vien dėl to, kad esame užkoduoti tam tikriems dalykams, juk daug kas slypi mūsų pasąmonėje. Kaip tai pasireiškia? - labai paprastai, viską darome dėl to, kad mūsų pasąmonės lygmenyje įgytumėme prasmę gyventi. Jei sąmonėje suvokiame daiktus aiškiai ir ryškiai matydami jų formas ir spalvas, tai pasąmonės pasaulis lyg kokias marionetes mus valdo, nors mes to patys nesuvokiame, tai nėra suvokiama kaip konkretūs dalykai, bet tai suvokiama kaip akivaizdūs ir būtini dalykai.

Mes norime sukurti šeimą, surasti sau antra pusę, susilaukti vaikų. Kodėl? Todėl, kad norime apsaugoti save nuo vienatvės, dėl to, kad norime palikti kažką po savęs, norime jaustis mylimi ir reikalingi. Kitaip sakant, visa tai nukreipta tik į mus pačius, ne į mūsų partnerį, ne i aplinkinius, tai labai konkrečią išraišką įgiję norai ir mintys, apie kurias paprastai nesusimąstome, nes tai diktuoja mūsų pasąmonė ir ji tai daro jau tūkstančius metų, nepriklausomai nei nuo civilizacijos buvimo nei nuo išsilavinimo, nei nuo padėties visuomenėje. Visa tai yra savaime suprantama, juk tai - viena iš pagrindinių mūsų egzistavimo prasmės būvimo sąlygų.

Bendraujame su draugais, galvodami apie tai, kaip gerai leidžiame laiką, kokie nuostabūs žmonės aplink mus, kaip man gera su jais. Visos mintys vėl tik apie save. Žmogus nesugeba galvoti apie kitus dalykus, kaip tik apie save, gal tai tam tikros formos savisaugos instinkto pasireiškimas, gal tai įprasminimas savęs paties, kaip egzistuojančios žmogiškosios, mąstančios būtybės. Bet kokiu atveju, vėl viskas susiveda į mus. Negalime žiūrėti kažkur toliau savo kiemo, savo daržo, savos žalios vejos, viską kas vyksta aplink leidžiame lyg per kokį filtrą patys to nesuvokdami, nes tai valdo mūsų pasąmonė.

Nėra labiau savanaudiško jausmo už meilę. Tai - pats brutaliausias ir žiauriausias būdas patenkinti savo vidinį Ego, nors būtent apie šį jausmą kalbama kaip apie patį tauriausią, kad žmogus dėl savo meilės objekto gali bet ką padaryti. Bet įsigilinkime į tai, kas tai per jausmas ir ką jis mums duoda. Visa tai nėra sunku paaiškinti - bet kokiu atveju, mes viską gyvenime darome vedini kažkokių paskatų, kažkokių motyvų. Nėra labiau motyvuojančių vidinių žmogaus būsenų nei tikėjimas ir meilė. Motyvas, tai vidinė paskata atlikti kokį nors veiksmą ir ta paskata, ir yra atsiradęs meilės jausmas. Jaučiamės pakylėtai, jaučiamės taip, lyg galėtume padaryti viską dėl mylimo žmogaus, kad tik jį turėti, turėti sau. Dėl to dedame milžiniškas dvasines ir fizines pastangas laimėti kito žmogaus širdį. Dažnai pasiseka. Todėl, kad pastangos yra nukreiptos kryptingai su milžiniška motyvacija ir jėga, kitame žmoguje sužadiname panašius jausmus, ir jau tada, kai du žmonės stimuliuojami vidinio motyvo sutinka kurti šeimą, prasideda kitas etapas. Sakoma, kad meilė trunka apie metus, sakoma, kad ir du, ir tris. O kur ji po to dingsta? - mes nustojame vidinio motyvo siekti kito žmogaus širdies, nes savo poreikį nesijausti vieniši, reikalingi esame jau patenkinę. Ir vėl viskas sukasi ne apie kita žmogų, o apie pačius mus.

Kad ir kur pažvelgtumėm, visur išgirsime savo vidinį aš. Bendraujant su žmonėmis, visi be išimties kalbės apie tam tikrą savo patirtį, išreikš tam tikrą požiūrį ir mintis. Negali būti žmogus objektyvus, lyg kokia mašina neatsižvelgianti į savo vidinius išgyvenimus ir gyvenimišką patirtį. Vėl gi visur yra filtrai: kalbame apie save, požiūrį formuojame pagal save. Lyg kokiu stikliniu permatomu ratu apgaubiame savo pasaulį ir jame gyvename, į tą erdvę, kuri yra tik mūsų neįsileisdami jokio pašalinio jausmo, išgyvenimo, požiūrio jau nekalbant apie kitus žmones.

Viską darome tik dėl savęs ir sau. Tad teorijos apie tai, kad žmogus aukojasi dėl kito yra tik skambūs žodžiai. Iš tikrųjų, atiduodamas auką, jis įprasmina savo egzistavimą, gal pats to iki galo ir nesuvokdamas, žmogus pasirenka kelią, kuriame jo pasąmonė randa prasmę, o tai gali būti bet kas: pagalba žmogui gatvėje, meilė, tikėjimas, šeimos sukūrimas, labdara, pinigų uždirbimas ir sąrašas gali nusidriekti iki begalybės. Tiesiog mūsų Ego maitinantiems jausmams esame sugalvoję labai gražius pavadinimus ir juos vadiname labai kilniais žodžiais.... nors iš tikrųjų viskas taip banalu, kad kartais geriau to nesuvokti.

2008 08 31
Kategorija: Penas sielai | Peržiūrų: 664 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]