Netikiu, kad žmogus, kuris visa tai turi, gali sakyti, kad jau viskas gyvenime pasiekta, nes tikslas, jei jis pasiektas, neturi prasmės. Pats gyvenimas neturi prasmės be tikslo. Gali būti, kad šiandien mano tikslas surasti save, ir jis atrodo toks didelis, kad gali tęstis iki pat gyvenimo pabaigos. Bet pabandykime pažvelgti į viską iš materialios pusės – jei mano tikslas uždirbti daug pinigų, tebūnie tai kažkokia fiksuota suma. Tai man pavyks padaryti per ateinančius 2 metus, ir kai tai bus įgyvendinta, aš turėsiu išsikelti kitą tikslą. O gal nekelti jokių tikslų, gal gyventi vardan to, kad reikia gyventi nekeliant jokių uždavinių egzistencijai? – yra labai daug žmonių, kurie nesusimąsto apie savo egzistenciją, apie prasmę, apie tai, kodėl esame čia ir dabar. – ir vėl klausimas apie bendrą rezultatą – ar man rupi mano materialioji gerovė, ar vidinė harmonija? – daugelis, kogero sutiktų su teiginiu, kad su pinigais ateina laime... o kas jei tavo jautrią siela aplanko netektis, nesėkminga meilė, nepagydoma liga? – ko tada yra vertos materialinės vertybes? – buvo laikas, kai už tai, kad sugrąžinčiau mylimą moterį, norėjau atiduoti visas gyvenimo santaupas, buvo laikas, kai už skausmą, kuris virė mano krūtinėje, už jo išnykimą, bučiau atidavęs paskutinius savo marškinius... ir tuo metu pinigai man nerūpėjo, nes pinigus aš galiu uždirbti, o meilės, tikėjimo, laimės už jokius pinigus nenupirksi.

Viskas turi prasmę, jei mes jos neturime, neieškome gyvenime prasmės, tada paklauskime savęs, ką iš vis veikiame šioje žemėje. Visi pasaulio gyvūnai negalvoja apie savo gyvenimo prasmę, nes jie to negali, jie nesugeba, o žmogaus išskirtinumas yra tas, kad jis tai daryti gali. Pagrindinis uždavinys – atskirti save nuo viso pasaulio, atskirti kaip žmogų, kaip individą, kuris neša iškėlęs virš savęs tai, ką gali dovanoti pasauliui. Mintys apie tai, kad viskas beprasmiška, kad nieko nereikia, ar vien tai, kad mūsų gyvenimo misija – atlikti apvaisinimo procesą ir palikti palikuonis aprūpinant juos maistu, mus nukelia labai toli į praeitį – juk tais laikais, kai žmonės lakstė pusnuogiai ir gyveno olose, viskas vyko būtent tokiu principu: niekas negalvojo apie kažką, kažką aukščiau savęs, visi gyveno tam, kad buvo pats iššūkis išgyventi, būtinybė išlikti. Šiandien nereikia nei kovoti, nei baimintis dėl savo gyvybės. Esame saugus tiek, kiek galime apsisaugoti patys nuo savęs.

Vis dėl to, stengiuosi koncentruoti dėmesį į savo vidinius išgyvenimus, į mintis, kurios pinasi galvoje ir neleidžia užmigti... mintys apie tą patį – apie tikėjimą, meilę, prasmę... siekiu pripažinimo, siekiu noro degti jausmu, siekiu gyvenimo kitokiu nei gyvenu dabar. Siekiu pasiekti tai, ko dar nesu pasiekęs, siekiu būti tobulu tiek, kiek leidžia tai suvokti mano protas. Ieškau man svarbių žmonių pripažinimo, tikėdamas, kad esu jiems brangus tiek, kiek jie man. Viskas turi prasmę ir tai kartoju sutikęs kiekvieną naują žmogų ir tai kartosiu tol, kol galėsiu, nes jei bus bent menkiausia tikimybė, kad žmogus akimirkai susimastys apie tai, ką jis veikia, kokia jo paskirtis žemėje, nuo to bus tik geriau, nes suvoksime save aukščiau savo fizinės prigimties. O kodėl? – todėl, kad kiekvienas iš mūsų turime paskirtį – gal daugelio iš mūsų paskirtis yra tiesiog gyventi, tačiau ateina laikas suvokti savo tikrąją prigimtį ir nukreipti savo gyvenimą teigiama linkme.

Vis dėl to, kaip pasiekti kitų žmonių širdis? – kaip savo tyliu balsu pažadinti jose aistrą ir tikėjimą. Ne gyvenimui aistrą, ne tikėjimą juo, o tiesiog šia akimirka, išmokinti žmones džiaugtis tuo, ką jie turi... kalbu apie žmones, jausmus – materialūs dalykai nieko neverti. Žmonės, išgyvenimai, jausmai – pats didžiausias turtas, jie yra pagrindinis kelias ir tikslas. O kiek iš mūsų renkamės šį kelią ir kiek suvokiame apie jo egzistavimą? – yra tyla, kuri slypi mūsų išorėje, yra šypsena, yra juokas, kuris lyg kaukė apgobia mūsų kasdienybę, yra antrasis aš, kuriam esame linkę būti kaip niekada griežti. Mes privalome nešti vėliavą, kurioje daugiau nei dvi spalvos, daugiau nei juoda ir balta. Privalome suvokti, kad gyvenimas be tam tikrų dėsnių ir pastangų gali mažai kuo skirtis nuo mūsų protėvių... o ką daryti, kad nelikti vien egzistencijos šešėlyje? – ką daryti, kad meilė ir pagarba butų pagrindiniai tavo gyvenimo varikliai? ... viskas kur kas paprasčiau, nei atrodo... atverti širdį, padovanoti šypseną, užauginti tikėjimą tuo ką darai, skleisti teisingas mintis vardan to, kad žmogus suprastų kodėl jis gyvena, kodėl jis kvėpuoja, kodėl jis tyli, kai gali garsiai šaukti savo vardą.

2008 08 30