Artėja tyla - 4 January 2006 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2006 » Sausis » 4 » Artėja tyla
09:15
Artėja tyla

Artėja tyla, kurios lyg ir nelaukiau, nesitikėjau, bet gyvenimas ją pateikia kaip eilinį išbandymą ir dar vieną skaudų išgyvenimą – mylimo žmogaus netekimą. Jausmai verda, tačiau bendrame kontekste jie tampa jau nereikšmingi, viskas dingsta čia pat, už artimiausio kampo, o kai pribėgi prie jo, pažvelgi pro šoną, pamatai ten tik šmėstelėjusį šešėlį ir prisimeni, kad tas šešėlis kažkada buvo gyvas...


Laikas slenka, jis bėgte bėga, ir taip gyvenimas vis dovanoja savo dovanas, kurios karčios, ir pražūtingos tikėjimui, o gal būt jos grūdina, tik kam visa tai? Dėl visko galima kaltinti save, ją, kasdienybę, rutiną, kad laiku nepadarei to, ką galbūt privalėjai padaryti, kad žmogus, kuris buvo šalia nebuvo išklausytas ir suprastas... ir taip tas sąrašas gali nusidriekti iki begalybės...

Negali gyventi vegetuodamas ir laukdamas kol gyvenimas atims iš tavęs viską, ką esi susidėjęs širdyje, privalai padaryti sprendimus ir sudėlioti taškus ten, kur jie galbūt jau seniai sudėlioti. Mintis, kad būsime drauge visą gyvenimą, dingsta už artimiausio posūkio, vardan to, kad sutikę kitą žmogų, mes taptume laimingesni ir galbūt, galbūt tada galėsime lengviau kvėpuoti gaiviu oru, kuris yra reikalingas dviejų žmonių santykiuose, kuriuose bus pasitikėjimas, pagarba, supratimas ir palaikymas pačią sunkiausią akimirką.


Nors sakoma, kad klystame ir tai – žmogiška, tačiau vien dėl šios priežasties spjaudyti aplink save... žema, niekada to nedaryčiau, nors mano gyvenime buvo visko, tik svarbu iš klaidų mokytis. Yra viena pagrindinė taisyklė, kurios nevalia laužyti – negalima žaisti su žmonių jausmais, jais manipuliuoti ir siekti naudos prisidengiant jais... negalima...

Ir vėl tyla. Toks laikas tinkamas apmąstymams, pabuvimui vienatvėje, kuri dažniau žudo nei teikia kažkokią palaimą, o gyvenimas slenka ir kai atsibundi po daugelio metų ir savęs nejučia paklausi: ar buvai laimingas? Ir tik kelios akimirkos šmėsteli atmintyje, tos, kuriose buvai apsuptas meile, dėmesiu, pagarba ir supratimu, kad visa tai, kas mus supa yra taip laikina ir taip lengvai griaunama, kad tas darbas, kurio dėka viską taip sunkiai pavyko pastatyti tampa dar viena klaida... o po to susimąstai: ir vėl griauti? Nors kartais tenka, vardan to, kad rytojus būtų geresnis, laimingesnis ir tikresnis...

2006 01 04
Kategorija: Penas sielai | Peržiūrų: 184 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]