Artėja tyla, kurios lyg ir nelaukiau,
nesitikėjau, bet gyvenimas ją pateikia kaip eilinį išbandymą ir dar
vieną skaudų išgyvenimą – mylimo žmogaus netekimą. Jausmai verda,
tačiau bendrame kontekste jie tampa jau nereikšmingi, viskas dingsta
čia pat, už artimiausio kampo, o kai pribėgi prie jo, pažvelgi pro
šoną, pamatai ten tik šmėstelėjusį šešėlį ir prisimeni, kad tas šešėlis
kažkada buvo gyvas...
Laikas slenka, jis
bėgte bėga, ir taip gyvenimas vis dovanoja savo dovanas, kurios
karčios, ir pražūtingos tikėjimui, o gal būt jos grūdina, tik kam visa
tai? Dėl visko galima kaltinti save, ją, kasdienybę, rutiną, kad laiku
nepadarei to, ką galbūt privalėjai padaryti, kad žmogus, kuris buvo
šalia nebuvo išklausytas ir suprastas... ir taip tas sąrašas gali
nusidriekti iki begalybės...
Negali
gyventi vegetuodamas ir laukdamas kol gyvenimas atims iš tavęs viską,
ką esi susidėjęs širdyje, privalai padaryti sprendimus ir sudėlioti
taškus ten, kur jie galbūt jau seniai sudėlioti. Mintis, kad būsime
drauge visą gyvenimą, dingsta už artimiausio posūkio, vardan to, kad
sutikę kitą žmogų, mes taptume laimingesni ir galbūt, galbūt tada
galėsime lengviau kvėpuoti gaiviu oru, kuris yra reikalingas dviejų
žmonių santykiuose, kuriuose bus pasitikėjimas, pagarba, supratimas ir
palaikymas pačią sunkiausią akimirką.
...
Skaityti toliau »
Prisegta: |
|
