Gyvenimo tarpsniai - 10 August 2004 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2004 » Rugpjūtis » 10 » Gyvenimo tarpsniai
09:07
Gyvenimo tarpsniai

Žmogaus gyvenimas – suskirstytas į keletą, gal netgi keliolika tarpsnių, kurie skirtingu metu, priklausomai nuo amžiaus, veikia asmenybę. Be abejonės, supanti aplinka turi didelę įtaką žmogui. Kiekvienas iš mūsų turime tikslą, kažkokį pasirinkimą, pasiryžimą gyventi ir tą gyvenimą paskirti kažkam. Kol esi jaunas – skraidai, esi laisvas, bet bėgantys metai po truputį stabdo, ramina, kitaip sakant, įspraudžia į tam tikrus rėmus, iš kurių jau negali išsilaisvinti, nebent... sugriautum viską, ką iki šiol statei. Yra ir kitas kelias – akimirkai palikti viską ir dingti. Dingti į kitą šalį, kitą miestą, kitą pasaulį...

Su metais žmogus bunka, bunka jo jausmai, – tam tikra prasme, jis tampa lyg robotas, kurio pagrindinis tikslas – išmaitinti palikuonis, pasirūpinti artimais žmonėmis. Visa kita tampa antraeiliu dalyku.

Jei vaizduotumėme žmogaus gyvenimą kaip kreivę, tai ji būtų labai panaši į širdies kardiogramą – dideli pakilimai, dideli nusileidimai: kai žmogus jaučiasi laimingu, tada jo gyvenimo kreivė pasiekia apogėjų, bet laimės amžinos nebūna, anksčiau ar vėliau giedrą pakeičia lietaus debesys... tada atrodo, kad aplinkui griūva pasaulis – kreivė nusileidžia žemyn. Tas procesas kartojasi, tik skirtingai kiekvienas iš mūsų tai supranta ir skirtingai reaguoja, nes skirtingas požiūris, skirtingi jausmai, tikslas, aplinka vieną žmogų gali paveikti stipriau, kitą silpniau. Šiaip ar taip, abejingų nėra, visi mes turime stipriąsias ir silpnąsias puses.

Pirmas etapas – pažinti save, suprasti ko nori iš gyvenimo ir žinoti, ko gyvenimas nori iš tavęs. Tai – bene sunkiausias uždavinys, tik vieniems jis išsisprendžia savaime, o kiti metai iš metų neranda atsakymo, todėl blaškosi savyje ir keikia likimą. Iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų pasirenkame kelią ir būdą juo eiti.

Gyvenimas visuomenėje įpareigoja žmogų paklusti tam tikroms taisyklėms: vaikui – mokykla, suaugusiam žmogui – šeima. Jau tik gimęs kūdikis yra „pasmerkiamas“ iš anksto sustatytam gyvenimo keliui. Augdamas jis klauso tėvų patarimų ir mokosi iš jų, bet laikas slenka, ateina metas pačiam jaunuoliui išplaukti į platų gyvenimo vandenyną, kur nėra nei kelių, nei rodyklių, nei tėvų, kurie parodytų į kurią pusę reikia plaukti, o jei ir rodo, retas kuris jų klauso. Tad dažnai jauna, nepatyrusi asmenybė pasiklysta, blaškosi ir šaukiasi pagalbos, bet vos jos sulaukusi, vėl stačia galva neria į gyvenimą... ir taip kartojasi tol, kol žmogus supranta, subręsta ir suranda savyje jėgų ir noro kitaip pažvelgti į pasaulį.

2004 08 10
Kategorija: Penas sielai | Peržiūrų: 403 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]