Samprata - 9 April 2003 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2003 » Balandis » 9 » Samprata
08:58
Samprata

Bėgant metams, po tam tikrų įvykių, sukrėtimų, visada lieka kažkoks randas, kažkokie pasikeitimai.


Anksčiau labai vertinau draugus, jų buvimą šalia, atsidaviau jų globai ir norėdavau, kad jie atsiduotų manajai, bet viskas apsivertė aukštyn kojomis, supratau, kad privalau gyventi pats vienas, kopti aukštyn ar leistis žemyn niekieno nepadedamas ir neraginamas. Kitaip sakant, pasidariau apatiškas viskam kas supa mane. Pasidarė svarbu tik mano pačio gyvenimas, mano išlikimas. Kartais atrodo, kad sustiprėjau, o kartais, kad pasidariau per ne lyg žiaurus aplinkiniams ar net pats sau.

Viskas vyko tarpsnis po tarpsnio, laikas po laiko, kančia po kančios ir visa to rezultatas – vieną po kito pradėjau prarasti draugus. Kodėl? Daug galvojau apie tai, galvojau ne vieną dieną, nesunku buvo save suprasti, juk viską galima paaiškinti.

Didelį skausmą suteikia mylimo žmogaus netekimas, tai kartojasi metai iš metų, išgyvenau dideles kančias. Keikiau save, keikiau, kad nemokėjau vieną ar kitą akimirką suvaldyti pykčio, nemokėjau suprasti, o gal aš būdavau nesuprastas, dabar net nebežinau... kovoti vardan kažko atiduodant save, atiduodant viską ką turi ir po to staiga visa tai prarasti! Taip, kalba eina apie žmones, apie juos, apie pačius mylimiausius, pačius brangiausius. Ar gali būti didesnis nusivylimas, didesnė kančia?

Įsivaizduok, kad koptum į kokią pačią aukščiausią viršukalnę, prieš tai atiduodamas visą savo gyvenimą pasiruošimui, nusiteikimui, suplanuodamas kiekvieną smulkmeną, apskaičiuodamas kiekvieną žingsnelį. Ir, išaušus lemiamai akimirkai, ta viršukalnė, į kurią visada svajojai įkopti, sugriūva tiesiog tau prieš akis, jos nebelieka. Visos svajonės žūva kartu su ja. O jeigu tokių viršukalnių pasitaiko ir daugiau, ir jei jos viena po kitos griūva, griūva kaskart su didesniu triukšmu, nusinešdamos vis didesnę dalį svajonės? Metai iš metų pradedi bukti, tikėjimas silpsta ir, atrodo, kad dar viena sugriuvusi viršukalnė pavers visą tavo gyvenimą beprasmišku. Bet viltis žūva paskutinė, ji visada gyvuoja ir gyvuos, tik ji bus visai kitokia, nei prieš pirmąją išsvajotąją viršukalnę, į kurią taip ir nepavyko užkopti.

Palaipsniui pradėsi nebekreipti dėmesio į tave supančius žmones, pradėsi juos ignoruoti, suprasdamas, kad tą akimirką taip yra geriausia. Bet ar iš tiesų taip yra geriausia? Laikas po laiko kovojame su savo svajonėmis, stengiamės jas įgyvendinti, jas pasiekti, įvykus nesėkmei, vieni dalykai, kurie anksčiau buvo svarbūs, tampa eiline gyvenimo dalimi, nes žinai, kad tai, ką esi jau praradęs, daugiau prarasti yra neįmanoma.

Galų gale supranti, kad pasikliauti gali tik pats savimi, kad galima gyventi vienam, galima prisitaikyti prie kitokių, praktiškai prie bet kokių gyvenimo sąlygų. Jau nebegali prašyti kažko iš kito, negali reikalauti. Iškilus neaiškumams, skubi išsiaiškinti arba ne, arba tiesiog palieki viską taip kaip yra. Bėgi nuo aplinkinių, kartais bėgi pats nuo savęs. Šiandien draugas, rytoj gal priešas, šiandien priešas, rytoj gal draugas. Argi tai svarbu?..

2003 04 09

Kategorija: Penas sielai | Peržiūrų: 175 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]