23:40 Akimirka | |
Akimirka laimės, akimirka džiaugsmo, akimirka palaimos, akimirka gyvenimo tokio, apie kurį svajojai. Kur visa tai? Šalia. Taip, tai – šalia, tik, tik ne visada viską galime paliesti.  Akimirka nusivylimo, akimirka liudesio, akimirka pykčio, akimirka žiauraus gyvenimo, kurį regime kasdien. Ištartas žodis lyg kulka įsminga į žmogaus širdį. Akimirka supratimo, atsidavimo, pagarbos. Lašelis meilės ir pasiaukojimo – tai tiesiausias kelias į žmogaus širdį. Kodėl taip sunku suderinti blogasias ir gerasias žmogaus savybes? Pats žmogus - labai universalus; tai juokiasi, tai verkia, tai pyksta, tai džiaugiasi. Neįmanoma būti visada vienodu, visada užtikrintu savimi. Kol egzistuoja jausmai, tol egzistuos ir žmogus, be jų jis – niekas. Suderinu aplinką, suderinu save su ja. Visada stengiuosi išlikti stiprus, pasitikintis savimi ir teisingas tiek sau, tiek kitiems. Bandau siekti idealo, kurio niekada nepasieksiu, bandau kovoti su vėjo malūnais, žinodamas, kad kovą pralaimėsiu. Aukšta tvora, tik joje kelios skylės. Vienoje tvoros pusėje vienas pasaulis, kitoje – kitas. Visą laiką vyksta kova, kova dėl būvio, kurios nelaimi niekas. Tai viena, tai kita pusė ima viršų, ir taip visą gyvenimą; lašas po lašo, plyta po plytos, ta tvora tvirtėja, storėja, mažėja skylių skaičius pro kurias gali įsiveržti vieno ar kito pasaulio kariai. Su metais žmogus stabarėja; kas jaudino anksčiau, šiandien jau nebejaudina, ką mylėjo anksčiau, to jau nebemyli. Viskas keičiasi, viskas nyksta, išlieka tik tie patys ryškiausi asmenybės bruožai, kurie tampa viso gyvenimo pagrindu, tvirtu pamatu tvirtovei, kuri privalės atlaikyti gyvenimo audras. 2002 08 07 | |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |