Kartais aš sustoju - 7 February 2003 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2003 » Vasaris » 7 » Kartais aš sustoju
23:36
Kartais aš sustoju


Kartais aš sustoju savo mintyse ir bandau nužvelgti esamą aplink save situaciją. Mane supantys žmonės, nauji veidai ir naujos pažintys daro įtaką mano asmenybei. Sutelkti dėmesį į save, savo jausmus ir išgyvenimus nėra lengva. Analizuojant save, savo poelgius ir kitų žmonių požiūrį į mane, nejučia kyla klausimas; kodėl šią ar kitą minutę viskas vyksta būtent taip, o ne kitaip? Kas verčia žmogų esamą minutę elgtis pagal tik jam priimtinus dėsnius? Viskas išties labai sudėtinga. Idėjos, esančios mūsų pasąmonėje labai dažnai virsta mūsų gyvenimo tikslu, arba net visu gyvenimu. Koks yra žmogaus idealas? Kaip užkariauti kitų žmonių širdis? Kur slypi viso to paslaptis?..


Įsiliepsnoja ugnis, ugnis žvakės šerdyje. Tik uždegus žvakę, ji per kelias sekundes įsiplieskia ir pradeda degti visu savo skaistumu. Žmogus panašus į žvakę. Eidamas gyvenimo taku, jis po truputį pradeda šviesti – pradeda skleisti šilumą ir šviesą. Ne vieną kartą gyvenime ateina diena, kai žmogus, lyg žvakė, pradeda degti ne tik atiduodamas šilumą, bet ir mažėdamas, traukdamasis ir nykdamas. Jėgos senka, lieka tik mažas žiupsnelis tos karštos liepsnos, iš kurios vėl gali išsiliepsnoti nauja ugnis. Daug žvakių per savo gyvenimą sudegina žmogus. Jis pasiekia apogėjų skleisdamas didžiausia šviesą ir šilumą, arba patiria visišką fiasko nustojąs degti. Ugnis visada rusena širdyje, tik pas vieną ji kaitresnė, pas kitą ne tokia kaitri. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, susikurti idealai, pašėlusios mintys ir jausmai valdo žmogų, labai sunku kontroliuoti save, svarbu ne pats procesas, kiek jo rezultatas. Degdami mes galime duoti tik šilumą, neduodami šviesos ir atvirkščiai. Viskas turi prasmę. Visi mes siekiame kažkokių tikslų; pailsėti, patenkinti savo lytinius bei materialius poreikius, pavalgyti, leisti sau pajusti malonumą. Viską darome savo kūnui, tuo pačiu suteikdami palaimą ir sielai. Procesas po proceso ir nejučia visa tai užgožia mūsų vidinį pasaulį, jis lieka kažkur antrame plane, pasidaro ne toks reikšmingas ir beveik nereikalingas. Gyvename iš inercijos; bėgame, skubame, linksminamės ir kasdien laukiam kažko naujo, kažko tikimės ir norime. Niekada negali žinoti kokį pokštą iškrės likimas, kokį jausmą jis padovanos tau šiandien.

2002 07 26

Kategorija: Penas sielai | Peržiūrų: 213 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]