23:36 Kartais aš sustoju | |
Kartais aš sustoju savo mintyse ir bandau nužvelgti esamą aplink save situaciją. Mane supantys žmonės, nauji veidai ir naujos pažintys daro įtaką mano asmenybei. Sutelkti dėmesį į save, savo jausmus ir išgyvenimus nėra lengva. Analizuojant save, savo poelgius ir kitų žmonių požiūrį į mane, nejučia kyla klausimas; kodėl šią ar kitą minutę viskas vyksta būtent taip, o ne kitaip? Kas verčia žmogų esamą minutę elgtis pagal tik jam priimtinus dėsnius? Viskas išties labai sudėtinga. Idėjos, esančios mūsų pasąmonėje labai dažnai virsta mūsų gyvenimo tikslu, arba net visu gyvenimu. Koks yra žmogaus idealas? Kaip užkariauti kitų žmonių širdis? Kur slypi viso to paslaptis?.. Įsiliepsnoja
ugnis, ugnis žvakės šerdyje. Tik uždegus žvakę, ji per kelias sekundes
įsiplieskia ir pradeda degti visu savo skaistumu. Žmogus panašus į
žvakę. Eidamas gyvenimo taku, jis po truputį pradeda šviesti – pradeda
skleisti šilumą ir šviesą. Ne vieną kartą gyvenime ateina diena, kai
žmogus, lyg žvakė, pradeda degti ne tik atiduodamas šilumą, bet ir
mažėdamas, traukdamasis ir nykdamas. Jėgos senka, lieka tik mažas
žiupsnelis tos karštos liepsnos, iš kurios vėl gali išsiliepsnoti nauja
ugnis. Daug žvakių per savo gyvenimą sudegina žmogus. Jis pasiekia
apogėjų skleisdamas didžiausia šviesą ir šilumą, arba patiria visišką
fiasko nustojąs degti. Ugnis visada rusena širdyje, tik pas vieną ji
kaitresnė, pas kitą ne tokia kaitri. Viskas priklauso tik nuo mūsų
pačių, susikurti idealai, pašėlusios mintys ir jausmai valdo žmogų,
labai sunku kontroliuoti save, svarbu ne pats procesas, kiek jo
rezultatas. Degdami mes galime duoti tik šilumą, neduodami šviesos ir
atvirkščiai. Viskas turi prasmę. Visi mes siekiame kažkokių tikslų;
pailsėti, patenkinti savo lytinius bei materialius poreikius,
pavalgyti, leisti sau pajusti malonumą. Viską darome savo kūnui, tuo
pačiu suteikdami palaimą ir sielai. Procesas po proceso ir nejučia visa
tai užgožia mūsų vidinį pasaulį, jis lieka kažkur antrame plane,
pasidaro ne toks reikšmingas ir beveik nereikalingas. Gyvename iš
inercijos; bėgame, skubame, linksminamės ir kasdien laukiam kažko
naujo, kažko tikimės ir norime. Niekada negali žinoti kokį pokštą
iškrės likimas, kokį jausmą jis padovanos tau šiandien.
| |
|
Viso komentarų: 0 | |