Atsistoju prieš langą - 6 February 2003 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2003 » Vasaris » 6 » Atsistoju prieš langą
09:02
Atsistoju prieš langą

Atsistoju
vieną dieną prieš savo langą, prieš tą vaizdą, į kurį vis su tuo pačiu pasigerėjimu jau žvelgiu bene dvidešimt metų ir susimąstau…

Akimirkos prabėga greitai, tos akimirkos, kurių nebesugrąžinsi niekada. Prisiminimuose iškyla žmonės, su kuriais šiandieną jau nebeturiu nieko bendro, su kuriais jau nebebendrauju, o kažkada… kažkada kartu su jais dalinausi džiaugsmu ir liūdesiu, laime ir nelaime. Keistas tas gyvenimas. Sakoma, kad viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Pritariu tam, pritariu tikėdamas savo praeitimi.


Aš prisimenu kiekvieną draugą, kiekviena draugę, visus tuos, kurių šiandien jau nepastebiu, bet visi jie giliai paslėpti mano širdyje, žinau, kad su daugeliu iš jų man taip ir neteks niekada bendrauti, kad šiandien mus sieja tik bendra praeitis, tik bendros nuotraukos, kurios primena apie buvusius jausmus, buvusį tvirtą ryšį. Laikai keičiasi. Viena miršta, kita gimsta. Einame gyvenimo keliais vedini principų, išdidumo, mindydami po savimi jausmus, likimus ir gyvenimus. Neatsižvelgiame visiškai į nieką, esame svarbūs tik patys sau. Verkiantis ar besišypsantis draugas mums atrodo taip pat, neprieiname, nepaklausiame, nenorime jam padėti, nes patys esame apsivertę savo bėdomis, savo problemomis. Paprasčiausiai neturime laiko padėti kenčiančiam, kol akis į akį patys nesusiduriame su žiauriu gyvenimu. Tik tada pradedame suprasti, kad vienintelė atrama – mus supantys žmonės. Tada prašome jų pagalbos, bėgame pas juos, verkiame pasirėmę ant jų peties, ieškome paramos, palaikymo. Darome viską, kad bent kiek palengvėtų. Tada jie mums tampa reikalingi kaip niekada…Ir po viso to, praėjus laikui, tą žmogų lyg kokią šiukšlę išmetame iš savo gyvenimo, bet kokia kaina atsisakydami su juo bendrauti ar turėti kokių nors reikalų. Neilgai trukus, jo vietą pakeičia kitas, gal kiek geresnis, gal kiek prastesnis, bet apie tai jau nebegalvojame, nes tai tampa paprasčiausiai nebesvarbu.

Taip ir einame gyvenimo keliu, spardome, mėtome, skaudiname kitus ir patys kenčiame. Tada vieną dieną atsistoji prieš savo langą, nužvelgi platų horizontą, atsidūsti ir susimąstai… kiek galima? Gal jau laikas sustot…

2003 02 06

Kategorija: Penas sielai | Peržiūrų: 206 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]