Mąstau... - 7 January 2003 - Marius Manasovas
Pagrindinis » 2003 » Sausis » 7 » Mąstau...
09:13
Mąstau...

slenku lyg šešėlis gyvenimo keliu, nieko nedarau, nieko neveikiu, vien gyvenu, tai lyg ir turėtų pateisinti mano egzistavimo prasmę, tačiau taip nėra ir niekada nebus.....

Ar kada nors likimas gali būti gailestingas? Ar jis išvis egzistuoja? Niekas to nežino. Ko nesuprantame ir nenorime suprasti, to paprastai bijome ir neturėdami visiškai jokio pagrindo tikime antgamtinėmis jėgomis... Aš gyvenu, jei tai galima pavadinti gyvenimu...

Kasdien matau vis naujus veidus, vis naujos mintys aplanko mane, nors atrodo, kad tai - natūralu, bet pasigendu tiesos, pasigendu realybės, o gal būt mano ir mūsų visų gyvenimas yra persmelktas realybe?...

Daug klausimų ir abejonių kyla, tik niekaip nesuprantu, kodėl? Kodėl aš kartais sugebu prisitaikyti prie aplinkos, o kartais paprasčiausiai vegetuoju nenorėdamas matyti gyvenimo tokio, koks jis yra iš tikrųjų....

Žmogus gyvena neilgai, gyvena tikėjimo, norų, instinktų vedinas... Sugebėjimas iškilti virš kasdienybės ir į ją pažvelgti truputį iš kitos pusės atrodo nėra labai sudėtingas, bet... Bet apsidairykime aplink... Ką pamatysime?... pamatysime robotus, ne žmones, o robotus, nes mes juk mąstome vien tik apie save, savo norus, poreikius ir egzistavimui būtinus dalykus... Jei jaučiame, tik tai, ką norime jausti, ką esame priversti jausti, mes neišeiname toliau, nei savas kiemas ar sava pieva, esame lyg vergai, vergai savo materialinių poreikių ir instinktų, tuo žmogus yra silpnas, nors tuo ir yra patenkintas: ko daugiau reikia vyrui, jei ne mylinčios žmonos, jei ne gero automobilio, poros mažų, mielų vaikučių ir pinigų, kad užtektų išlaikyti šeimą ir save... Štai toks yra šiandieninio žmogaus laimės šablonas, to norime mes visi, to trokštame, tik ne visi vienu metu... Kartais turi praeiti daug laiko, kad suprastum, kur slypi tikroji tavo laimė, kur yra tikrasis tavo pašaukimas ir koks tavo tikslas gyvenime... Neįprasmintas gyvenimas neturi jokio tikslo, jokie turtai nebegali užpildyti tos tuštybės, kurią jaučia kiekvienas žmogus, kai susiduria akis į akį su gyvenimu, kai jis tampa atsakingu pats už save... Būtent tada įvyksta lūžis, lūžis žmoguje, kaip asmenybėje, kaip jau nebepriklausomoje nuo gimdytojų žmoguje, tada jo tolimesnis požiūris į viską, kas jį supa aplink truputį pasikeičia ir išlieka tol, kol jo vėl nesukrečia žiauraus gyvenimo smūgiai...

Žmogui labiau nei vanduo yra reikalingi draugai, nes vienišas žmogus yra miręs žmogus, tada jis tampa kaip ir klajojantis po miškus vienišas vilkas, vertas nebent tik gailesčio.... Kiekvienas iš mūsų gyvenimą tvarkomės taip, kaip išmanome, taip, kaip atrodo kad yra reikalinga, kad galėtumėme užtikrinti mūsų, kaip rasės, kaip individų gerovę ir kad galėtumėme pateisinti save.

Atsibundu kas rytą, pasitinku saulę vis su viltimi, kad gyvenimas man atneš ir duos daugiau, nei davė vakar. Aš tikiu, kad visos mano mintys, kad visi apmąstymai nenueis kartu su manim į užmarštį, aš tikiu, kad savo mintimis prikelsiu ne vieną snaudžiančia sielą, kad savo mintimis priversiu žmones nebetikėti gyvenimu ir viskuo kas vyksta aplink...

2001 07 09
Kategorija: Penas sielai | Peržiūrų: 193 | Sukūrė : markis | Įvertinimas: 0.0/0
Viso komentarų: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]