09:13 Mąstau... | |
 Aš slenku lyg šešėlis gyvenimo keliu, nieko nedarau, nieko neveikiu, vien gyvenu, tai lyg ir turėtų pateisinti mano egzistavimo prasmę, tačiau taip nėra ir niekada nebus..... Ar
kada nors likimas gali būti gailestingas? Ar jis išvis egzistuoja?
Niekas to nežino. Ko nesuprantame ir nenorime suprasti, to paprastai
bijome ir neturėdami visiškai jokio pagrindo tikime antgamtinėmis
jėgomis... Aš gyvenu, jei tai galima pavadinti gyvenimu... Žmogus
gyvena neilgai, gyvena tikėjimo, norų, instinktų vedinas... Sugebėjimas
iškilti virš kasdienybės ir į ją pažvelgti truputį iš kitos pusės
atrodo nėra labai sudėtingas, bet... Bet apsidairykime aplink... Ką
pamatysime?... pamatysime robotus, ne žmones, o robotus, nes mes juk
mąstome vien tik apie save, savo norus, poreikius ir egzistavimui
būtinus dalykus... Jei jaučiame, tik tai, ką norime jausti, ką esame
priversti jausti, mes neišeiname toliau, nei savas kiemas ar sava
pieva, esame lyg vergai, vergai savo materialinių poreikių ir
instinktų, tuo žmogus yra silpnas, nors tuo ir yra patenkintas: ko
daugiau reikia vyrui, jei ne mylinčios žmonos, jei ne gero automobilio,
poros mažų, mielų vaikučių ir pinigų, kad užtektų išlaikyti šeimą ir
save... Štai toks yra šiandieninio žmogaus laimės šablonas, to norime
mes visi, to trokštame, tik ne visi vienu metu... Kartais turi praeiti
daug laiko, kad suprastum, kur slypi tikroji tavo laimė, kur yra
tikrasis tavo pašaukimas ir koks tavo tikslas gyvenime... Neįprasmintas
gyvenimas neturi jokio tikslo, jokie turtai nebegali užpildyti tos
tuštybės, kurią jaučia kiekvienas žmogus, kai susiduria akis į akį su
gyvenimu, kai jis tampa atsakingu pats už save... Būtent tada įvyksta
lūžis, lūžis žmoguje, kaip asmenybėje, kaip jau nebepriklausomoje nuo
gimdytojų žmoguje, tada jo tolimesnis požiūris į viską, kas jį supa
aplink truputį pasikeičia ir išlieka tol, kol jo vėl nesukrečia
žiauraus gyvenimo smūgiai...
Žmogui
labiau nei vanduo yra reikalingi draugai, nes vienišas žmogus yra miręs
žmogus, tada jis tampa kaip ir klajojantis po miškus vienišas vilkas,
vertas nebent tik gailesčio.... Kiekvienas iš mūsų gyvenimą tvarkomės
taip, kaip išmanome, taip, kaip atrodo kad yra reikalinga, kad
galėtumėme užtikrinti mūsų, kaip rasės, kaip individų gerovę ir kad
galėtumėme pateisinti save. Atsibundu
kas rytą, pasitinku saulę vis su viltimi, kad gyvenimas man atneš ir
duos daugiau, nei davė vakar. Aš tikiu, kad visos mano mintys, kad visi
apmąstymai nenueis kartu su manim į užmarštį, aš tikiu, kad savo
mintimis prikelsiu ne vieną snaudžiančia sielą, kad savo mintimis
priversiu žmones nebetikėti gyvenimu ir viskuo kas vyksta aplink...
2001 07 09 | |
|
| |
| Viso komentarų: 0 | |