Gy­ve­na­me mes tik vie­na kar­tą ir kar­tais net ne­su­si­mąs­to­me, kad ma­ni­pu­liuo­ja­me ne tik sa­vo, bet ir ki­tų jaus­mais… keis­tas tas gy­ve­ni­mas, bet var­gu ar bū­tų ga­li­ma jį pa­va­din­ti įdo­miu, juk eg­zis­tuo­ti var­dan to, kad eg­zis­tuo­tu­mė­me šian­dien ir da­bar, su­reikš­mi­nant kiek­vie­ną aki­mir­ką ir ja mė­gau­jan­tis?.. Neblo­gas klau­si­mas, bet koks at­sa­ky­mas?.. Kar­tais min­tys ir pa­mąs­ty­mai ap­niau­kia kas­die­ny­bę, o kar­tais šir­dis trykš­ta džiaugs­mu, mei­le ir stip­ry­be…

Mes nepas­to­vus, mes kin­ta­me, vis­kas ap­lin­kui mus kin­ta, bet to ne­pa­ste­bi­me tol kol ne­su­si­du­ria­me akis į akį su li­ki­mu, su sa­vi­mi ir jaus­mais… nors jaus­mai mus nu­ke­lia į ki­tą di­men­si­ją, ki­taip pra­de­da­me žiū­rė­ti į gy­ve­ni­mą, ki­taip pra­de­da­me al­suo­ti ir ne­ju­čia kar­tais tuo pa­springs­ta­me, ta­da pa­lūž­ta­me, ta­da pa­si­me­ta­me ir ieš­ko­me pa­ra­mos… ją ran­da­me, bet tik po il­gų ieš­ko­ji­mų, po il­gų aki­mir­kų pra­leis­tų vie­nat­vė­je gal­vo­jant ap­ie sa­ve, ap­ie mus su­pan­čius žmo­nes ir ap­skri­tai ap­ie vis­ką.....keis­ta, bet mes gy­ve­na­me ir kar­tu eg­zis­tuo­ja­me tik tam, kad ki­taip pa­pras­čiau­siai ne­ga­li­me, nes nie­kas ne­da­vė mums tei­ses pa­si­rink­ti gim­ti ar ne… nie­kas ne­leis mums pa­si­rink­ti mir­ti ar ne… tas tarps­nis tarp gy­ve­ni­mo ir mir­ties toks trum­pas, per jį tiek daug vis­ko at­si­tin­ka, tiek daug vis­ko su­si­kau­pia… ir vis­kas iš­nyks­ta į ne­ži­nią, ten kur tam­sa… kaip, bet ko­kio ke­lio yra ir ga­las, ir pa­bai­ga, taip ir gy­ve­ni­mas pil­nas akib­rokš­tu, pil­nas duo­bių ir ne­ly­gu­mų, taip ir gy­ve­ni­mas tu­ri ir pra­džią, ir pa­bai­gą… žmo­gų ski­ria nuo gy­vu­lio tai, kad jis su­ge­ba jaus­ti. Jaus­mas ku­rio mes ne­ga­li­me su­val­dy­ti yra ar­ti­mas gy­vu­liui, nes ins­tink­tai val­do ir juos, ir mus–žmo­nes… tuo mes džiau­gia­mės, nes ga­li­me pa­ten­kin­ti sa­vo po­rei­kius, ga­li­me gy­ven­ti gy­ve­ni­mą at­ski­rą nuo są­mo­nes ir sa­vęs pa­ties. Pa­są­mo­nė­je sly­pi kiek­vie­no žmo­gaus sa­va­sis aš, tik re­tas ku­ris su­ge­ba sa­ve rea­li­zuo­ti, re­tas ku­ris su­pra­to ir su­ge­ba su­pras­ti vi­sa gy­ve­ni­mo be­pras­miš­ku­mą ir jaus­mus, te­bū­nie tai ne tik mei­lė, bet ir ne­apy­kan­ta, bet ir sa­vi­gar­ba, bet ir oru­mas, ku­rį žmo­gus įgy­ja tik ta­da, kai su­bręs­ta, kai bai­gia gy­ven­ti tą pe­ri­o­dą, kai ypač aki­vaiz­džiai ir stip­riai val­do ins­tink­tas pa­ten­kin­ti sa­ve....pa­ten­kin­ti sa­vo gy­vu­liš­kus ins­tink­tus… mes nie­kuo ne­si­ski­ria­me nuo ki­tu pa­sau­lio gy­vū­nų, hi­po­te­zė, kad esa­me kaž­kuo ypa­tin­gi lie­ka tik te­o­ri­ja, o prak­ti­ka ro­do vi­sai ką ki­ta…

2001